Kol mūsų krepšinis dar netapo trečiąja pagal svarbą šalies sporto šaka, po kaitavimo ir vandensvydžio, tol pats didžiausias atotrūkis tarp nacionalinės svajonės ir niūrios realybės bus mūsų maistas.
Mūsų supratimas apie tai, kaip mes puikiai maitinamės, yra toks didelis, kad užgožia saulę. Mūsų tikrieji valgymo įpročiai yra taip arti prie žemės, kad net trumpa žolė juos užstoja.
Lygiai taip pat, kaip 90 proc. vairuotojų yra įsitikinę, kad jų vairavimo įgūdžiai yra geresni už vidutinius. Likusieji 10 proc. mano, kad yra mažų mažiausiai vairavimo čempionai – o dar moka rankomis, dantimis ir be įrankių išrinkti ir vėl surinkti bet kurį automobilį.
Taip pat yra ir su mūsų lietuvišku maisto gaminimu. Mes esame tikri, kad maistas Lietuvoje yra puikus, ir kad mūsų mitybos įgūdžiai yra praktiškai pavyzdys visam likusiam pasauliui.
Pasodink vidutinį statistinį lietuvį užsieniečio akivaizdoje, ir jis pradės pasakoti apie mūsų natūralų, organinį maistą, vištas, auginamas be antibiotikų, kažkokias žoles, kurias renka vaidilutės mėnesienoje, nepaprasto skonio bulves ir pomidorus („pas jus ten Amerikoje tai plastmasiniai“), ir šiaip, kad mes Lietuvoje mintame dieviškai – taip, kad niekas kitas net įsivaizduoti negali.
Mes turime ūkininkų turgelius, apie kuriuos apsiriję sintetikos vakariečiai net nėra girdėję. Mes pirmieji išmokome priberti į duonos tešlą linų ir saulėgrąžų.
Prisimenu istoriją apie lietuvius, kurie prieš du dešimtmečius svečiams iš Amerikos rodė medaus korį. „Žinot, kas čia?“. Svečiai suglumo: „Medaus korys?“.
Tada jau suglumę buvo lietuviai. Jie įsivaizdavo, kad lietuviškas medutis – o juo labiau, iš korių – yra toks dalykas, kurį visas likęs pasaulis, jei ir žinojo, tai pamiršo prieš kelis šimtmečius. Kad bitės - tik pas mus. Kad tik Lietuvoje auga grybai, nes niekur kitur jų nepažįsta ir net neatskirs rudmėsės nuo baravyko.
Ir dar lietuvis papasakos apie „bobutės receptus“. Kiekviena persisukus ir kosinti bobutė, kur nors kaimo bakūžėj, supranti, turi tokių jau slaptų receptų, kad pagal juos iškepami tokie neįtikėtini pyragai, kad bet kuris užsienietis, jei tik paragauja, puola ant kelių ir verkia. Ir nori tapti lietuviu.
Tikrovė, deja, yra kitokia. Tikrovėje mes, lietuviai, esame baisesni nesveiko maisto vartotojai nei daugelis pasaulio tautų.
Mes juokiamės iš amerikiečių su jų dešrelėmis, gruzdintomis storame kukurūzų tešlos sluoksnyje, mes šaipomės iš anglų su jų žuvimi tešloje ir gruzdintomis bulvytėmis, o jau ką kalbėti apie škotų šokoladinius batonėlius, panardintus į tešlą ir iščirškintus gruzdintuvėje, – ten galima jau ir pirštą prie smilkinio pasukioti.
Taip, visa tai yra nesveikas maistas. Tačiau ne mums, lietuviams, apie tai kalbėti. „Laba diena, čia katilas?“ „Klausau.“ „Kol jūsų nebuvo, puodas skambino, juokėsi, sakė jūs juodas.“ Mūsų kulinarijos simboliai galėtų būti ne samtis ir puodas, o dirbtinis širdies vožtuvas ir ligoninės lašinė.
Čia ne tik apie tai, kaip artėjant rudeniui, parduotuvės rikiuoja matomoje vietoje didelius stiklainius – šeimininkės virs uogienes, ir mes visi kolektyviai manysime, kad pervirtais vaisiais gardinto tonos cukraus yra „sveika, natūralu, sava, tikra“. Tiek pat natūrali ir sava yra drumzlina bala gatvėje prie namų. Dar kas nors pasakys – „vitaminai“. Šiaip jau puslitryje alaus arba cigaretėje turbūt daugiau vitaminų, negu super-saldžioje košėje, kurios vienintelė atsiradimo priežastis yra mūsų kilnaus skurdo tradicijos iš praeities.
Čia ne tik apie tai, kad mūsų didžkukuliai (kitaip vadinami cepelinais) galėtų būti nesveiko maisto simbolis ir herbas, su visa grietine ir spirgais, o prie jų apdovanojimus imtų vėdarai, bulviniai blynai ir bulvių plokštainis. Beveik visas mūsų kulinarinis paveldas yra kraujagyslių kamšymo, pilvo prikišimo ir riebalų čirškinimo baudžiamasis kodeksas.
Aš kalbu apie tai, ką mes valgome šiandien. Pažiūrėkite ne tik į restoranus (kur viską valdo picos, Kijevo kotletai ir daugiausiai krakmolo turinčios kinų maisto atmainos), bet ir į visokias šeimos šventes: visas tas mišraines, paskandintas majoneze.
Viskas, kas gyva – kiauliena, jautiena, paukštiena – išvoliota tešloje ir baltos duonos trupiniuose, ir kepta taukuose. O kai iškepta, užpilta tirštais, riebiais padažais. Ir dar geriausia, jei užkepta fermentiniu sūriu.
Sūris, žinote, mums prie visko tinka, išskyrus riebų sviestinį tortą su cukrinėmis rožytėmis, bet čia tik išimtis, kuri patvirtina taisyklę. O prie tortuko - dar ir saldainių, kur viduje vafliai, karamelė, ir šokolado skonio luobas. Ir puodelis kavos ar arbatos su trimis šaukšteliais cukraus. Ir dar - su riebia grietinėle.
Visa tai vyksta kas vakarą Lietuvoje, tūkstančiuose vietų vienu metu, ir visur svečiai raginami „vaišintis, valgyti dar, imkit, kodėl jūs nieko nevalgot“. Didžiausios šventės, tokios, kaip Kūčios ir Kalėdos, tampa visuotine apsirijimo orgija, ir apie tai visi žino, bet daug nekalba – antrąją Kalėdų dieną vaikšto vieni pas kitus į svečius ir kemša tas pačias amžinai nepasibaigiančias mišraines, drimbančias iš gausybės dubens, ir keptą vištą, kol jau nebegali žiūrėti į maistą, bet valgo vis tiek, nes čia geras tonas.
Viską vainikuoja mūsų mėgstamas kūrinys, ko gero, vienintelis autentiškas, tikrai lietuviškas iš plačiai paplitusių: kepta duona su česnaku, ir jei visai pasiseka, dar ir su tuo pačiu sūriu. Čia susipina viskas: ir dantų laužymas į kietus paviršius, ir vieną kartą keptas gaminys (duona), paskui keptas dar ir antrą kartą, bet šį kartą jau persigėręs riebalais.
Šis patiekalas galėtų būti nesveikesnis tik tuo atveju, jei jį pamirkytume į majonezą. Todėl dažnai būtent taip ir darome.
Skaitytojau, aš žinau, kad lauki moralo. Ar čia dabar Andrius Užkalnis pradės aiškinti, ką tau valgyti? Nepradės. Tik noriu pasakyti, kad kai kitą kartą pasakosi visiems, kaip mūsų mylimoje šalyje mes esam linkę skaniai ir sveikai maitintis, pagalvok nors sekundei, ką pats valgei per praėjusią savaitę, ir, svarbiausia, kuo maitinaisi atėjęs į svečius?
Tada neišvengiamai nuleisi galvą ir daugiau jau tą dieną apie lietuvių kulinarinį pasididžiavimą nieko nebesakysi.
