Bankų darbuotojai mane sutikdavo išskėstomis rankomis ir neatsisakydavo padėti. Jie žarstėsi paskolomis, o aš už skolintus pinigus pirkau svajones. Vieną po kitos. Sklypus, namus.
Kadangi bankai buvo tokie geranoriški, neatsisakydavau padėti kitiems. Įkeitęs savo svajones, paimdavau paskolų ir bičiuliams. Galiausiai į bankus ėmiau kreiptis vien tam, kad padengčiau iš kitų bankų gautų paskolų palūkanas.
Iš šitokio voverės rato mane išgelbėjo meilė. Įsimylėjau Michaelį. Taip, būtent vyrą vokišku vardu. Taip būna tik sapne – visa savo esybe pajutau, kad tai mano antroji pusė. Ir jokios homofobijos.
Pinigų vestuvėms irgi nusprendžiau pasiskolinti, bet visi bankai man prieš nosį užtrenkė duris. Tik tada supratau, kad gyvenimas dryžuotas, ir nutariau viską pradėti nuo pradžių. Tačiau tapau pirmuoju žmogumi istorijoje, kuriam teismas nesuteikė teisės paskelbti asmens bankroto.
Vestuvių pokylis sapne atrodė visai smagiai. Svečiai patys atsinešė vaišių – kas kokį dešrigalį, o kas degtinės butelį.
Vieni draugai įrengė sceną, kiti pastatė palapinę, kurioje vyko puota, treti pasiūlė baldų. Nemokamai koncertavo Radžis.
Aš spinduliavau gera nuotaika. Net užkopiau į sceną ir uždainavau. „Rojus žemėje gali tapti tikrove, jei mes suprasime ženklą”, – savo bosu vokiškai traukiau H.Fischer šlagerį „Mitten im Paradies” („Vidury rojaus”).
Nulipęs nuo scenos meiliai pažvelgiau į Michaelio akis. Jose išvydau savo atspindį – pusė mano veido buvo A.Petrikytės, o kita pusė D.Bilevičiūtės, kuri aiškino bankrutavusi dėl to, kad ES jai tiesiog įbruko paramos pinigų.
„Total košmar”, – pakirdęs iš miego dar ilgai vapėjau sapniška vokiečių kalba.
