Mano laikraščio „Lietuvos rytas“ interneto portalas lrytas.lt, paskelbęs apie Čikagoje nufotografuotą Neringą Venckienę, atskira istorija parašė apie tai, kad ji nupaveiksluota su ta pačia rankine, kuria puikavosi ir anksčiau (pridedama ankstesnė puiki nuotrauka, kur buvusi teisėja, manomai, pozuoja vieno žinomo kavinių tinklo reklamoje Vilniuje).
Straipsnyje dar paliečiama ir tetutės batelių tema (gal net ir kurpaičių, turint galvoje jos, kaip vidurio Lietuvos Pelenės, vaidmenį šiuolaikinėje tautosakoje).
Daugumai jūsų, arba net ir tiems, kas niekada jokiomis aplinkybėmis neskaito šio laikraščio ir portalo (arba nuo rytdienos atsisako prenumeratos), tai buvo įrodymas, kad žiniasklaida, puolusi žemiau grindjuosčių, dabar jau rauna plyteles nuo betono grindų ir smunka dar žemiau. Ten, kur rūsys ir jau pragaro vartai.
Rašyti apie rankinę – ne, čia jau paskutinė stadija. Ką jūs dar parašysite, jūs šiukšlių konteinerių žaliosios musės, žurnaliūgos, žurnalapalaikiai, atmatiniai dundukai?
Iš tiesų, nesimaivant ir neperdedant, pastebėjimas apie rankinę yra puikus klasikinės Vakarų žiniasklaidos pavyzdys, ir aš džiaugiuosi, kad mano laikraštis nepraleido progos parodyti, kaip reikia dirbti.
Mat žiniasklaidos funkcija yra stebėti, suprasti ir paaiškinti. Dažnai kuri nors iš trijų sudėtinių dalių yra pamirštama. Kai nėra sugebėjimo stebėti, tik atrajojamos svetimos istorijos arba „pranešimukai spaudai“.
Kai nėra sugebėjimo suprasti, pastebėti dalykai pasirodo publikai be jokios pridėtos vertės.
Kai nesugebama paaiškinti, atkišama „už kiek pirkau, už tiek ir parduodu“, supratimo veiksmas paliekamas vidutiniam miestelėnui, kurio sugebėjimai suprasti yra, kaip čia mandagiau pasakius, vidutiniai.
Visais atvejais vertės nepridedama, ir misija lieka neįvykdyta.
Detalių stebėjimas ir gretinimas yra vienas svarbiausių modernios ir profesionalios žiniasklaidos įrankių. Rankinė – toks dalykas, iš kurio daug galima pasakyti. Iš to, kad su ta pačia rankine tebevaikštoma ir plačiomis vėjuotojo miesto gatvėmis, irgi galima numanyti daug apie tai, kaip laikosi teisėja. Nebylus mirusio jūrų paukščio spalvos krepšys kybo teisėjai ant peties, kaip tas baltas albatrosas ant kaklo nelaimingam jūreiviui, nešiojamas kaip kaltės ženklas, bet taip ir neatnešantis išpirkimo.
Kai lietuviai Londone vilki tuos pačius išeiginius sporto kostiumus ir plastikines šlepetes, prieš dešimtmetį išlietas vidurio Kinijos kaimo neįgaliųjų kooperatyve arba priverstinio darbo stovykloje, tai irgi detalė, kuri daug pasako apie juos.
Vakaruose spauda – visa, ne tik bulvarinė, kaip kai kam galėtų pasirodyti – stebi ir gretina nuolatos. Detalės, smulkmenos, buities blyksniai yra tikra laikraščių ir televizijos duona.
Net sunku suprasti, kaip čia taip atsitiko, kad žurnalistams Lietuvoje pasidarė amoralu ir žema rašyti apie detales.
Skaitytojai yra žmonės, jie detales mėgsta ir išmano: tai paprasta įrodyti. Imkime paprastą automobilių turgaus prekiautoją. Sukeiskime jo vyrišką rankinę ant plono dirželio, „gėjuke“ taisyklingai lietuviškai vadinamą, ir nusiųskime jį vieną dieną į darbą su solidžiu portfeliu rankose. Pamatysite, ar liks nors vienas jo kolega neatkreipęs į tai dėmesio.
Vasarą ateikite į bet kurį Palangos paplūdimio barą, apsivilkęs šviesiais marškiniais ir su aplanku rankose. Pamatysite nesuvaidintą paniką dirbančiųjų akyse ir šnypščiantį šnabždesį vieni kitiems „slėpk antrą kasą ir skambink šeimininkui“.
Kur nors Pagėgiuose pakelis legalių cigarečių jūsų rankose, su lietuvišku užrašu, visiems patvirtins, kad esate ne tik nevietinis, bet ir rimtų pajamų žmogus, galimai oligarchas. Bet kuriuo atveju, jus gerbs ir gal net bijos.
Prieš šimtą metų aprašytas seklys Šerlokas Holmsas iš škoto Arthuro Conan Doyle'io kūrinių nieko daugiau nedarė, tik stebėjo detales ir smulkmenas, ir pagal jas stengėsi viską suprasti. Bet tie kūriniai niekada nekėlė lietuvių skaitytojų pasišlykštėjimo, ir niekas nesakė, kad tas seklys visiškai nusipigino.
Todėl šiandien mano laikraštis parodė gerą pavyzdį visai žiniasklaidai, kaip reikia rašyti, ir apie ką. Žinoma, tai tik vienas iš žanrų, tačiau jo neįvaldžius, nieko gero nebus.
