Galima net pinti sąmokslo teorijas, girdi, tyčia nenori, kad ji grįžtų, nes jau kai grįžtų, tai visiems užkurtų pirtį. Nes, girdi, tetutė tiek žino, tiek visko galėtų papasakoti. Kaip tas apdainuotas kelias – kad atsistotų, stogą nukeltų, kad prakalbėtų, daug pasakytų. Arba kažkaip panašiai. Ir visiems būtų riesta.
Sąmokslo teorijos, žinoma, yra juokingos. Viską, ką žinojo violetinio sąmokslo Kasandra, ji jau papasakojo. Ko nežinojo arba ką išsigalvojo, irgi jau papasakojo. Galimai dar ir dėl jos palaidų kalbos padargų dabar, kaip manoma, teisėsauga jai turi klausimų. Kas bent puse akies sekė visą istoriją, tai neabejoja, kad gebėjimas prikąsti liežuvį nėra stipriausia buvusios teisėjos asmeninė savybė.
Taip, žinoma, mums visiems būtų maloniau, jei teisėsauga dažniau galėtų papasakoti apie tai, ką padarė, o ne tai, ko negalėjo padaryti, ir kodėl. Tai tiesiog žmogiška. Mes visi labiau mėgstame žmones, kurie ieško būdų, kaip kažką padaryti, o ne priežasčių, kodėl kažkas negali būti padaryta.
Apsidairius aplink, būtų lengva pradėti vertinti Lietuvos teisėsaugą, kaip neįgalią. Garsus verslininkas nuteisiamas, tačiau kvatoja visiems į akis, šypsosi pro akinius ir ramiai ilsisi gintarinėje Palangoje, turtingo koncerno varganai apstatytoje poilsinėje, išduodančioje paprastą skonį. Visokioms apeliacijoms – dar mėnesių mėnesiai, dar galima bus į valias pasišaipyti iš teisėjų ir prokurorų.
Du buvusio banko vadovai slapstosi Londone, ir visos procedūros, kurios turėjo būti greitos, pasirodė lėtesnės, nei rytinis eismas į Vilniaus miesto centrą iš miegamųjų rajonų. Vėl visi skėsčioja rankomis – ką mes daugiau galim padaryti?
Tačiau čia ne Lietuvos teisėsaugos – ne vien Lietuvos, ne vien teisėsaugos – bėda. Jungtinės Valstijos nieko negalėjo padaryti su Edwardu Snowdenu, buvusiu CŽV kompiuterių specialistu, nusėdusiu Rusijoje. Julianas Assange'as, slaptos informacijos skleidėjas, jau daugiau nei metai tebelindi Ekvadoro ambasadoje Londone. Tų žmonių nori didelės ir galingos valstybės su brandžia teisėsauga, ir negauna. O jūs čia sakote – Neringa Venckienė. Nejuokinkite.
Ta pati Didžioji Britanija metų metus tamposi su įvairiais vienaakiais, vienarankiais, o taip pat visiškai įgaliais neapykantą spjaudančiais islamistais, sugužėjusiais į šalį iš viso atsilikusio pasaulio, ir negali jų ne tik kad įkalinti – net išsiųsti į jų gimtąsias šalis, nes privalo saugoti juos nuo ten galimų skriaudų. Geriau tegul jie gyvena Londone, gavę pastogę, ginami ir pamaitinti mokesčių mokėtojų, ir toliau sau penktadieniais žinomose mečetėse kviečia pragaro ugnį ir pražūtį tai šaliai, kuri dabar juos vis tiek gina, dėl savo silpnumo ir netikrumo, ir moralinio stuburo neturėjimo.
Tai vis nusilpusios civilizacijos požymiai. Mes Lietuvoje kol kas turime tik palyginti neagresyvius pavyzdžius, nors ir jų daugoka. Kai lengviau mokytoją atleisti už darbo už tai, kad aprėkė mokinį, negu mokinį išvaryti iš klasės per pamoką. Kai pašalpų gavėjai eina į TV laidas ir drasko akis mokesčių mokėtojams, mojuodami aplankais su įstatymais ir rėkdami, kad jiems priklauso. Kai nedirbantiems atveža paramą maistu, o jie sako, kad pasiims tik tada, jei jiems užneš tą maistą į ketvirtą aukštą. Kitaip nereikia. Ir dar, parodykit, ką čia atnešėte. Pasirinksim, ką paimti. Kalinių skundų liūtis – visi supranta, kad taip tyčiojamasi iš sistemos, bet niekas nieko negali padaryti.
Tai – visų didžių civilizacijų irimo požymiai. Romos imperija perėjo tuos pačius etapus savo saulėlydyje, kai geriausiai sekasi įžūliausiems ir primityviausiems. Barbarams.
Nes išsimokslinę ir brandūs visuomenės nariai, kaip ir civilizuotos teisėsaugos sistemos, yra labiau užsiėmę rietenomis su vidaus priešais, užuot kovoję su pavojais. Gerai maitinamos politinio korektiškumo, lygių teisių, aprėpties, išplėsties ir tvarios darnos nevyriausybinės organizacijos užsiima sisteminiais, pasimėgaujamais skundimais ir metodiškai smaugia žodžio ir raiškos laisvę garbės, orumo ir „neapykantos skleidimo“ skudurais. Kai teismų sistema užkemšama šiuo teisingumo imitavimu, ji dūsta ir nebelieka laiko nusikaltėliams, žudantiems ir plėšiantiems. Sistema nėra guminė, ji suvirškina tik tiek, kiek gali suvirškinti.
Civilizacijos ėduonies požymiai – visur. Visiems matyti, kad euras yra nevykęs projektas, bet jis palaikomas dėl religinių priežasčių, ir tempia paskui save visus. Graikija yra toks pat beviltiškas bankrotas, bet jei kiša pinigus toliau: tris šimtus eurų per mėnesį gaunantis estų pensininkas turi pasispausti, kad graikas galėtų toliau gauti devynis.
Europiečiai supranta, kad Graikija visus apgavo, ir, paprasčiau sakant, pasielgė kaip giminaitis, apsigyvenęs viešbutyje, dvi savaites gėręs, valgęs ir žiūrėjęs mokamus filmus, paskui, pasirodo, negalįs sumokėti.
Už jį ne tik sumoka kiti, bet ir leidžia jam lindėti viešbutyje toliau. Mainais jis turi pažadėti, kad galbūt neužsisakinės paties brangiausio vyno. Nuo tokio pasiūlymo giminaitis pasiunta, sudaužo koridoriuje veidrodį ir nudrasko užuolaidas, tačiau paskui galiausiai pasilieka gyventi, nes žino, kad jo niekas neiškeldins, kol jis neprašys leidimo pasilikti, ir įžūliai išsidrėbs.
O jūs dar sakote – Neringa Venckienė, vaikštanti Čikagos gatvėmis ir besišypsanti į veidą teisėsaugai. Tiesiog dabar yra toks metas, barbarų ir akiplėšų metas. Reikia pratintis.
