Tiesa, pagaliau visiems mums, kalbantiems ar rašantiems, pasisekė – Čikagoje nufotografuota N.Venckienė su vaiku. Dabar bus ką svarstyti gal dar mėnesį ar kelis.
O vargšų ambasadorių privatūs pokalbiai jau aptarti visose televizijose, pakomentuoti visuose spaudos leidiniuose ir interneto portaluose.
Kalbėjo prezidentė, premjeras, esamas ir buvę užsienio reikalų ministrai, diplomatai, politologai, istorikai, žurnalistai ir kitokie piliečiai bei pilietės.
Tiesiog jau neįmanoma neįlipti nors ir į paskutinį šios istorijos komentatorių traukinį, jei nenori pasijusti visiškai iškritęs iš gyvenimo – tai byloja ir šis komentaras.
Tik vis vien paskutinio taško niekaip nepavyks padėti, nes galima lažintis, kad dar savaitę kitą vis pasigirs svarstymų šia tema.
Bet, tiesą sakant, dėl ko verda aistros net prezidentiniu ir premjeriniu lygiu? Pasiklausius paskelbtų pokalbių (gal buvo ir neskelbtų, bet jei jie neskelbti, nėra ką ir svarstyti) stebina ne ilgas Lietuvos diplomatų liežuvis, o kaip jie, net privačiai kalbėdami, nesugeba išplepėti jokių valstybės paslapčių. Gal jų net nėra?
Kas gi pasakyta? Prisiminę, kaip D.Grybauskaitei susitikus su tuomet Rusijos premjero pareigas ėjusiu V.Putinu šis atsainiai kramtė gumą, diplomatai svarsto, kad gal ir A.Butkevičiui reikėtų į kišenę įdėti „kramtoškės”, kad kiečiau atrodytų bendraudamas su Rusijos vyriausybės vadovu D.Medvedevu.
Žinoma, skonio reikalas, bet šiaip visai kandus pašmaikštavimas. O kai komentatoriai ima lyginti mūsų ambasadorių pokalbių įrašus su „WikiLeaks” paskelbta informacija, net skaudu dėl tėvynės. Negi rusai, jei tai jų darbas, o iš pradžių tuo niekas neabejojo, neiškapstė didesnių mūsų paslapčių nei „kramtoškė” premjero kišenėje?
Galbūt rimčiau reikia vertinti svarstymus apie azerbaidžaniečių ir armėnų santykius, nors privačios Lietuvos ambasadoriaus Azerbaidžane mintys, kad jis linkęs simpatizuoti armėnams, nes jie krikščionys, taip pat nėra joks kriminalas.
Bet žinant diktatoriškai valdomų valstybių perdėtą savo orumo gynimą, tai galėjo apsunkinti diplomatinį darbą Baku.
Vengrams dėl tokių Lietuvos ambasadoriaus Azerbaidžane minčių nei šilta, nei šalta.
Todėl atleisti iš pareigų dar ir mūsų šalies ambasadorių Vengrijoje R.Jušką, atrodytų, iš viso nėra jokio reikalo.
Tiesa, viena diplomatų įžvalga verta dėmesio – kad premjeras A.Butkevičius gali pašnekėti Rusijoje ne tai, ką jam surašo diplomatai, o nežinia ką pagal verslininkų užsakymą. Bet tai ne užsienio, o vidaus reikalai ir niekaip ne valstybės paslaptis.
Telieka manyti, jog dviejų ambasadorių galvos lekia todėl, kad prezidentė D.Grybauskaitė tiesiog įvedė valstybės tarnautojų galvų kapojimo madą. Jei jie būtų drįsę pasiūlyti „kramtoškės” įdėti dar ir jai į rankinę, turbūt iš viso lėktų iš darbo akimoju.
Tačiau atrodo, kad šį kartą ir premjerui A.Butkevičiui pristigo sveiko humoro jausmo.
Jau įprasta, kad jis dažnai seka D.Grybauskaitės pėdomis – ką pasako ji, tą kartoja.
Bet dabar ir pats atrodė savo ramiam būdui neįprastai užsirūstinęs, kai kalbėjo apie praradusius jo pasitikėjimą ambasadorius.
Aišku, jei ambasadoriai praranda prezidentės ir premjero pasitikėjimą, toliau dirbti negali. Bet jau net nejuokinga, kai iš darbo ambasadorius lekia už juokus, ir dar pasakytus privačiai, esą priešiškoms jėgoms surengus informacinę provokaciją.
Negana to, sakoma, kad gal diplomatų mintys buvo net sufalsifikuotos. Tik sunku tuo patikėti, nes jei kokios specialiosios tarnybos būtų jas montavusios, tiesiog turėtų sukurpti ką rimčiau nei tokius niekelius.
Stalino laikais už anekdotą – lageris arba kulka. L.Brežnevas esą jau kolekcionavo apie save anekdotus. O koks likimas lauks anekdotų pasakotojų vadovaujant D.Grybauskaitei ir A.Butkevičiui?
