Žmonės rimtais veidais internete kalba apie tai, kad smūgiai Sirijai, Irano ir Rusijos atsakomieji veiksmai sukels grandininę reakciją, kuri atves į Trečiąjį pasaulinį karą. Amerikiečiai raginami nepasiduoti propagandai ir priešintis tam, ką rūstūs barzdoti vyrai jau vadina antruoju Vietnamu.
Sirijos mazgas jau užveržtas – kietai, iki traškėjimo. Ašmenys traukiami, ir tai – ne Damasko plienas, o šis tas rimtesnio. Bręsta sąjungininkų atsakas dar vienam Artimųjų Rytų diktatoriui, kurių galvos viena po kitos ritasi palikdamos ilgas kraujo šliūžes ir dar didesnį chaosą. Tiesa, šįkart viskas gali pakrypti kitaip nei Afganistane, Irake, Libijoje ar Egipte.
Pirmiausia, kas krenta į akis atidžiau pažiūrėjus į pastarųjų savaičių įvykius Sirijoje, – tai ženklai, panašūs į tuos, kurie lydėjo Antrąjį Persijos įlankos karą. Cheminis ginklas – toks raktinis žodis, veikęs tada, panaudotas ir šį kartą. Skirtumas, tiesa, yra – anuomet buvo tik žodžiai ir suklastoti žvalgybos duomenys. Dabar zarinas yra tikras. Tikri ir tūkstančiai nunuodytų žmonių.
Tiesa, klausimų ne ką mažiau nei invazijos į Iraką išvakarėse, o pagrindinis: kas praėjusį trečiadienį rytiniame Damasko priemiestyje numetė keturias bombas su mirtinų dujų užtaisu? Gutos rajoną kontroliuoja opozicija, jis ir iki tol buvo dažnai bombarduojamas vyriausybės pajėgų, tiesa, ne cheminiu ginklu. Todėl išvada peršasi savaime – diktatorius įsakė nušluoti sukilėlius.
Kodėl jis taip pasielgė? Juk Barackas Obama pernai rudenį įspėjo, kad cheminio ginklo panaudojimas būtų žingsnis per „raudoną liniją“ ir JAV į tai labai griežtai reaguotų. Tai buvo pasakyta tuo metu, kai atrodė, kad Assado režimas jau vos dvėsuoja, ir jis gali griebtis desperatiškų veiksmų. Per 8 mėnesius viskas apvirto aukštyn kojomis. Sirijos opozicija nesusivienijo, tarp kovotojų įsigalėjo radikalų grupuotė „Al Nusra Front“, glaudžiai susijusi su „Al Qaeda“. Remiant Iranui, Rusijai ir Libano „Hezbollah“, Damaskas apsigynė, atkovojo prarastas pozicijas ir perėjo į puolimą.
Konflikto lūžio tašku laikomas Kusairo miesto šturmas birželį, kai opozicija prarado šį svarbų tašką prie Libano sienos. Būtent po šio mūšio Baltieji rūmai paskelbė turintys įrodymų, kad Assado pajėgos naudoja cheminį ginklą. JAV pažadėjo padėti sukilėliams ginklais, tačiau jie iki šiol nesulaukė pagalbos – daugiausia remia Saudo Arabija, tiekianti labai efektyvias prieštankines raketas.
Štai čia ir kyla klausimas: kam režimui, kuris jau perlaužė susiskaldžiusią opoziciją ir perėjo į puolimą, numesti nuodingų dujų užtaisus pačiame Damaske? Lydintis klausimas: kam naudinga šaudyti į JT ginkluotės ekspertus?
Rusija ir Iranas vienu balsu pučia į dūdą, kurios pagrindinė žinia yra labai paprasta: tai yra provokacija prieš taikųjį valdovą Assadą. Paradoksas, tačiau šią versiją mielai platina ir dalis Amerikos žmogaus teisių grupuočių, kuriems B.Obama dabar yra didesnis priešas nei Teheranas ir Maskva su visu savo branduoliniu arsenalu. Šita prieškario tiesa ir Damasko tragedijos aplinkybės gali visiems laikams išlikti miglose – jas dabar skleidžia visi, kam rūpi šis jau baigiantis pratrūkti konfliktas. Aišku viena – kaip jis besibaigtų, Amerikai ir jos sąjungininkai veikiausiai nukentės.
Čia kalbama ne apie tiesioginius karinius nuostolius, o apie tai, kaip Sirija atrodys po Assado. Gali būti, kad H.Mubaraką pakeitę islamo radikalai Egipte atrodys tik kaip šėliojantys studentai, kai po šios operacijos bus nušluotas Sirijos diktatorius ir įsiviešpataus „Al Qaeda“ bičiuliai.
Apsitvarkę savo kieme, jie norės kuo greičiau susidoroti su „šėtono valstybe“ Izraeliu, todėl Artimieji Rytai pasišiauš dar labiau. Tiesa, tą karą dar reikia laimėti, nes Assadas – ne Husseinas, jis turi rimtų užtarėjų. Maskva pradžioj burbėjo stebėdama Arabų pavasarį, o paskui ėmėsi įprastos ginklų tiekimo praktikos.
Kaip reaguos V.Putinas, kai iš lėktuvnešių pakils raketos su užrašais „Bashar, go to hell“? Nors apokalipsės pranašai jau regi kruviną aušrą Rytuose, tiesioginis įsikišimas menkai tikėtinas. Maskva daro viską, ką gali, kad išgelbėtų Assado režimą, bet tai vėlgi ne tas atvejis, kada vertėtų veltis į atvirą konfliktą. Visai kas kita – galimybės karinei pramonei išmėginti naujausias karo mašinas prieš amerikietiškus dronus ir kitas plačiai išreklamuotas e.mūšių naujoves.
JAV karinei pramonei tai garantuos naujus milijardinės vertės užsakymus, o daugeliui aplinkinių šalių – tam tikros veiklos siekiant savų tikslų. Jeigu JAV ir sąjungininkai būtų priversti atsitraukti, Sirija dar labiau suartėtų su Rusija bei Iranu, o stabilumas Artimuosiuose Rytuose galutinai virstų miražu.
Sirijos mazgas gali pasmaugti Assadą, tačiau įkišti koją į kilpą rizikuoja ir visi kiti, pamažu traukiantys pajėgas prie šios valstybės. Suvokti, kokia sudėtinga šio galimo karo arena – nepaprastas uždavinys.
Vienas populiarus Egipto blogeris padėtį palygino su „Scramble“ žaidimu, nes viskas baisingai persipynę ir susiviję: „Iranas remia Assadą. Persijos įlankos šalys yra prieš Assadą!
Assadas yra Musulmonų brolijos priešas. Musulmonų brolija ir Obama yra prieš Egipto generolą Sisi.
Tačiau Persijos įlankos šalys remia generolą Sisi! Vadinasi, jos kovoja su Musulmonų brolija!
Iranas remia „Hamas“, tačiau „Hamas“ palaiko Musulmonų broliją. Obama yra už Musulmonų broliją, tačiau „Hamas“ kovoja su JAV.
Persijos įlankos šalys yra palankios Amerikai, o Turkija kartu su tomis šalimis yra nusiteikusi prieš Assadą; tačiau Turkija kartu remia Musulmonų broliją, Persijos įlankos šalys – jos priešą generolą Sisi.“
Štai tokie esminiai Artimųjų Rytų košės pagardai. Ar Vašingtonas ir Londonas turi pakankamai didelį šaukštą, kad visa tai išsrėbtų?
