Iš tiesų statistikos duomenys nėra malonūs – nei Latvija, nei Estija dėl emigracijos nėra praradusi tiek daug gyventojų kiek Lietuva.
Tautiečiai užsienyje irgi skundžiasi, kad lietuvių kalba yra sudėtinga, todėl užsienyje gimusiems vaikams paprasčiau taikytis prie aplinkos ir mokytis ne lietuvių, o anglų ar dar kokios nors kalbos, kuri ateityje gali labiau praversti nei lietuvių kalba.
„Ar iš tiesų lietuvių kalbai gresia toks pavojus?“ – lrytas.lt paklausė Antano Smetonos, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto dekano, docento, lietuvių kalbos vadovėlių autoriaus.
– Pirmiausia siūlyčiau nepainioti lietuvių kalbos problemų su emigrantų problemomis. Lietuvių kalbos namai – Lietuva. Čia ji buvo per amžius, greičiausiai ir toliau bus. Buvo su nevienoda sėkme – ir lenkinta, ir vokietinta, ir rusinta, bet dabartinis raidos etapas jokių regimų pavojų nerodo.
Galima tik pasidžiaugti, kad apie tokią lietuvių kalbos padėtį, kokia ji yra dabar, mūsų protėviai tik pasvajoti vargiai tedrįsdavo. Tai nereiškia, kad padėtis yra nekintama ir kad negali pavojų rastis. Pavyzdžiui, vieną iš galimų ateities pavojų matau kaip tik priešingą tendenciją – imigraciją. Jei įsileisime daug imigrantų, ar sugebėsime juos deramai integruoti į mūsų valstybės ir tautos būvį?
Sava ir kaimynų istorinė patirtis kelia abejonių tos integracijos sėkme – matome, kad Vakarų Europos valstybės, turinčios dideles imigrantų bendruomenes, tinkamų ir sektinų integracijos pasiekimų neparodė, o ir Lietuvoje visiškai nemokšiškas Lietuvos lenkų integravimas daug pasako ir džiugesio nekelia.
O kur dar amžius Lietuvoje gyvenę žydai, čigonai – integracijos pasiekimų jokių. O Visaginas – irgi šia prasme nieko gero. Aišku, nelygu iš kokių šalių tos imigracijos sulauksime – vienų šalių imigrantai integruojasi lengviau, kitų visiškai nelinkę to daryti. Mes, beje, esame tie, kurie lengvai ne tik „integruojasi“, bet ir be atožvalgos nutausta.
– Kokie yra emigracijos santykiai su lietuvių kalba ir apskritai lietuvybe?
– Nenoriu būti koks juodasis pranašas ar tuščiai spėlioti, todėl vėl siūlau pažvelgti į lietuvių emigracijos istoriją.
Labai klysta ir gana juokingai atrodo tie, kurie emigracijos baubus susieja su atgauta nepriklausomybe, o dar juokingesni tie, kuriems emigracijos skatinimo didysis baisuoklis – Kubilius.
Mums žinoma kiek rimtesnė lietuvių emigracija prasideda jau XIII amžiuje. O XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus emigracijos bangos! Taigi, patirties turime su kaupu. O dabar pasižvalgykime, kas iš tų emigracijos bangų beliko? Deja, tik pavardės. Režisierius Zemeckis, gitarų meistras Zemaitis, aktorius Bučinskis ir panašiai – kur jų nuopelnai Lietuvai, kur jų senelių kalba, kur jų lietuvybė? Visur nuliai.
O naujosios bangos intelekto nesugadintais veidais emigrantai, kurie ir kelius į Lietuvą pamiršta, ir savo kilmę neigia, ir su vaikais jau angliškai balbatuoja. Net jei patys tokie emigrantai yra nuosaikūs ir išlaiko lietuvybę, savo vaikams ir anūkams lietuvybės prasme jau nieko nebeduoda. Ypač graudus vaizdas – seneliai, iš paskutiniųjų laužantys liežuvius angliškai, bet taip ir nesusišnekantys su savo anūkėliais.
Kita vertus, negali paneigti, kad esama pavienių atvejų, kai ir lietuvių kalba, ir lietuvybė, ir meilė protėvių kraštui išugdoma ir trečiai, ir ketvirtai kartai. Gali tik stebėtis tokių šeimų tvirtybe, tikrai pagarbos verti tokie lietuviai. Pavyzdžiui, Didžiuliai, Kazickai. Labiausiai mane stebina kai kurių lietuvybę saugančių šeimų sugebėjimas taip viską pakreipti, įkvėpti tokią šventą dvasią, kad net vaikai ir anūkai, būdami toli nuo savo krašto, svetimoje aplinkoje, sukuria lietuviškas šeimas.
Bet apskritai siūlau skirti bendrą tendenciją, kuri yra lietuvybei visiškai nepalanki, kuri yra masinis nutautėjimas, ir paskirus lietuvybės išsaugojimo atvejus, šiaip jau iškrentančius iš bendro konteksto. Ir tai ne mūsų laikmečio apibendrinimas, o ne vieno amžiaus daugelio lietuvių emigrantų kartų likimas.
Deja, emigrantai – mūsų tautos nukirsta šaka. Tai faktas. Čia nesusilaikysiu nepataręs Švietimo ir mokslo ministerijai – nešvaistykite tuščiai mūsų pinigų emigrantų mokymui, o geriau pasirūpinkite kaimo mokyklų, bibliotekų, kultūros židinių išsaugojimu.
– Kaip patartumėte užsienyje gyvenantiems tėvams auklėti savo vaikus, kad jie neužmirštų lietuvių kalbos?
– Tiems, kam vis dėlto liko ryžto puoselėti lietuvybę, pasirinkimų yra ne tiek jau daug, bet jie aiškūs ir nesudėtingi. Svetima kalba vaikai kalba mokykloje ir lauke. Šeimoje, namie – griežtai tik lietuvių kalba. Ir apskritai nepamirškite bendrauti kuo daugiau su vaikais – tai ne tik emigrantams, bet ir nuo aušros iki sutemos dirbantiems visiems kitiems. Lietuviška pasaka prieš miegą – visiems tiesiog privaloma (taip pat ir Lietuvoje).
Jei yra galimybės, dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje ir būtinai įtraukti vaikus. Taip pat, jei netoliese yra, leisti vaikus į lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę. Ir tiesiog didysis gėris būtų, jei leidžia finansinės galimybės, visas vasaras vaikai turėtų leisti Lietuvoje pas senelius ar kokius kitus gimines. Ir dar, o kodėl namuose kompiuteris negali būti su lietuviškomis programomis; angliškomis, norvegiškomis ar daniškomis programomis išmoks naudotis mokykloje.
Šia proga prisiminiau savo asmeninę patirtį. Kai buvau penkerių metų, mes gyvenome nelietuviškoje aplinkoje ir aš namuose pradėjau vartoti dvi kalbas.
Tėtis labai gražiai paaiškino, kad namuose kalbama tik lietuviškai. Kai tą paaiškinimą ignoravau, tėtis, nebūdamas didis pedagogikos išmanytojas, nusijuosė diržą ir dar suprantamiau viską išaiškino. Nepaisant to, kad tą akimirką nebuvo labai linksma, aš iki šiol esu jam be galo dėkingas už tą pamoką.
– Ką manote apie tokią situaciją, kai tėvas ir motina bendrauja su tuo pačiu vaiku skirtingomis kalbomis? Ar tai ugdo vaiko verbalinį intelektą? O gal priešingai – kelia daugiau streso ir psichologinių problemų? Kiek vaikas gali turėti gimtųjų kalbų?
– Mokslo bendruomenėje į šią problemą esama įvairių požiūrių. Ne vieta juos čia gvildenti, bet apskritai ankstyvoji dvikalbystė gali būti ir natūrali žmogaus būsena, ir didelis raidos trikdis. Manoma, kad esant palankiai pedagoginei aplinkai ir griežtoms ugdymo taisyklėms, ankstyvoji (net įgimtoji) dvikalbystė vaiko raidai yra palanki.
Pavyzdžiui, labai svarbu, kad vaikas vieną kalbą sietų su vienu žmogumi. Jei mama kalba viena kalba, o tėtis – kita, vaikas nesunkiai atsirenka situacijas kaip kada kalbėti. Bet jei tik abu tėvai pradeda su vaiku kalbėti abiem kalbomis pramaišiui, vaikui tai pasidaro per sudėtinga ir raida pradeda strigti. Galimi ir kiti siejimo kriterijai, pavyzdžiui, iki pietų viena kalba, po pietų – kita, darželyje viena kalba, namuose – kita. Tokių taisyklių esama daugiau ir reikėtų tokiems tėvams pasikonsultuoti pas ankstyvojo dvikalbio ugdymo specialistus.
Nepaisant viso to, natūraliausia žmogaus kūdikystės būsena – viena kalba. Kai kurie tėvai iš anksto yra nusistatę, kad vaikai ankstyvoje vaikystėje nesunkiai išmoks daug kalbų ir tai palengvins jų gyvenimą. Tai gali būti ir tiesa, ir ne.
Mes juk nežinome, kuo mūsų vaikas taps ir kokių gebėjimų jam labiau reikės – verbalinių, vizualinių, motorinių, loginių ar dar kokių. Vienus labai plėtojant, kiti gali prislopti. Mes be galo įvairūs. Štai Ženevos universiteto Sinchroninio vertimo katedros dėstytoja ir vertėja Barbara Moser-Mercer teigia, kad ankstyvųjų dvikalbių pasiekimai sinchroninio vertimo srityje yra gerokai menkesni už vėliau išmokusiųjų svetimas kalbas, todėl jie nelabai pageidaujami sinchroninio vertimo studijose.
Kažin kodėl? Antra vertus, o ar esame įsitikinę, kad mūsų vaikas, tarkime, ne disleksikas – mokyklinio amžiaus tokių yra net 8 procentai. Beje, dvikalbystė, anot švedų mokslininkų Louise Millerio-Gurono ir Ingvaro Lunbergo, gali būti ir disleksijos priežastis. Šiaip tai normalios raidos vaikai, tik truputį kitokie – kalbinė veikla jiems neįdomu ir sunkiai įveikiama. Tai nereiškia, kad jie kokie prastesni, pavyzdžiui, disleksikas yra laidų vedėjas ir knygų autorius Jamie Oliveris.
– Kokia gali būti dvikalbystės žala ir nauda vaikui?
– Jeigu vaikiai lengvai priima dvi kalbas, nepainioja leksikos ir gramatikos, tėvai išmano tokio ugdymo esminius principus – kodėl gi ne. Jei vaikui tai sunku, nepriimtina, nesiseka, ilgai nekalba ir panašiai, nėra reikalo vaiko traumuoti – esama ir kitų nė kiek ne mažiau garbingų, įdomių ir reikšmingų veiklų.
Didžiausia ir sunkiai anksti pastebima bėda – vaikas gali ugdytis ne dvikalbystę, o puskalbystę, ir tai jau rimtų psichikos raidos sutrikimų priežastis.
Apskritai, jei tėvams įdomu, yra tyrimų, atskleidžiančių ankstyvosios dvikalbystės privalumus ir trūkumus. Privalumai: geriau vystosi atmintis, gebėjimas suprasti ir analizuoti kalbos reiškinius, greita reakcija, geresni logikos, matematikos įgūdžiai; dvikalbiams geriau sekasi teoriniai mokslai; palengvėja kitų kalbų mokymasis; atsiranda sinergija – vienos kalbos įgūdžiai lengvina kitos kalbos įsisavinimą; geresnė tartis už vienakalbių.
Trūkumai: dvikalbėje aplinkoje vaikai vėliau išmoksta kalbėti; kiekvienos kalbos žodynas yra skurdesnis už vienakalbio vaiko tos kalbos žodyną, nepaisant to, kad bendras žodžių skaičius dvikalbio vaiko yra didesnis; nesant sisteminio ir kvalifikuoto mokymo (kiek tėvų tam pasirengę?), nepakankamai įsisavinama abiejų kalbų gramatika; kyla problemų mokantis vienos kurios kalbos rašto; nesant nuolatinės pakankamos praktikos, viena kalba (paprastai šeimos, o ne aplinkos kalba, t. y. lietuvių) palaipsniui pamirštama; dvikalbiams vaikams gerokai dažniau atsiranda mikčiojimas; nuo paauglystės ir toliau visą gyvenimą dažnai kyla identiteto problemų.
