Narsių žodžių kišenėje neieškantis ministras greičiausiai buvo teisus. Nors ta nedidelė dalis lietuvių, kuri dar turi noro domėtis menu, žino, jog Švedija per pastaruosius kelis dešimtmečius sukišo milijonus į savo kultūros sklaidą mūsų šalyje.
Jų kultūrą mes, lietuviai, turėjome progos pažinti net geriau nei latvių ar estų.
Lietuviškai skaitome kone visą geriausią švedų literatūrą – nuo A.Lindgren iki S.Larssono, nuo A.Strindbergo iki H.Mankello, nuo I.Bergmano iki K.Alvtegen. Lietuvoje lankėsi ir Nobelio premijos laureatas T.Tranströmeris, šią premiją skirstančios komisijos narys T.Lindgrenas, P.O.Enquistas ir daug kitų nuostabių plunksnos meistrų.
Švedijos prozą ir poeziją į lietuvių kalbą pasiaukojamai verčianti Z.Mažeikaitė pelnė ne vieną ministro aplankytos šalies premiją. Dešimtys lietuvių literatų gyveno ir dirbo Baltijos rašytojų ir vertėjų centre Visbyje. Švedijoje ne vien už savo pinigus vaisingai lankėsi ir dauguma garsiausių kitų sričių meno profesionalų.
Be švedų trupių apsieina retas Lietuvoje vykstantis šiuolaikinio šokio festivalis.
Ką jau kalbėti apie švedų kiną, be kurio neįsivaizduojami tokie festivaliai kaip „Scanorama” ar „Kino pavasaris”. Sostinės kino teatras „Pasaka” ką tik supažindino su septyniais naujausiais švedų filmais.
Nepaisant to, drąsusis Š.Birutis, kaip sakiau, yra teisus. Tie švedai turėtų Vilniuje atidaryti Stokholmo karališkųjų operos ir dramos teatrų filialus ir mums nemokamai rodyti švediškus spektaklius.
O šių įstaigų atidaryme ministras, kaip prezidentė D.Grybauskaitė prie „Ikea” parduotuvės, pjautų rąstą, o ne grybą.