Važiuodami į Petrališkės kaimą (Kelmės r.), kur Alma Bružaitė-Jonaitienė prieš penkerius metus nužudė du savo mažamečius sūnus, sustojome pavežti pakeleivio, rašo „Lietuvos rytas“.
Stasys iš gretimo kaimo pasirodė esąs šnekus žmogus.
„Ar kas nors gyvena Jonaičių name Petrališkėje?” – pasiteiravome vyro.
„Taigi Virgis Jonaitis ir man siūlė pirkti, bet per daug norėjo – net 25 tūkstančių litų.
Kas tiek gali mokėti – viena namo pusė byra, žemės mažai”, – ėmė samprotauti vyras.
Žemaičiui Stasiui visai nerūpėjo psichologinė šio reikalo dalis – nei kaip jis jaustųsi tame name gyvendamas, nei kokie prisiminimai jį lankytų.
„O jei namas būtų buvęs tvirtesnis, būtumėte jį pirkęs?” – pasiteiravau.
„Aišku, kad būčiau. Namas yra namas – daiktas nekaltas, kad žmonės žvėriškai elgiasi.
Tačiau aš sužinojau, kad kitame kaime daug geresnį namą parduoda už 16 tūkstančių litų. Ir žemės dvigubai daugiau”, – dėstė žemaitis.
Nebuvo geidžiama prekė
Bet Stasys pripažino, kad namo šeimininkas V.Jonaitis pirkėjo ieškojo netrumpai: „Daug kam jis siūlė, bet, matyt, per brangiai prašė, nes nelabai kas norėjo.
Dabar ten šeimininkauja kaimynai Zėringiai, kurie visada šalia gyveno.”
„O jūs nemanote, kad žmonės vengia blogos auros ir nenori įsigyti turto, pažymėto baisios nelaimės ženklu?” – paklausiau.
„Nepažįsti žemaičių: jeigu tas namas būtų vertas, dauguma nesuktų sau galvos ir pirktų. Svarstai kaip tikra miesto panelė, o kaimietis žiūri, ar žemė gera, ar stogas nevarva, ar ūkiniai pastatai tinkami”, – baigė kalbą Stasys.
Kėlė kraupių prisiminimų
Šalia Jonaičių namo iš vienos pusės gyvena ūkininkai Edita ir Arvydas Palubinskai, o iš kitos – ponia Tamara.
Ilgą laiką be gyventojų buvusi sodyba kaimynams kėlė kraupius prisiminimus.
„Man vaikų mama Alma visai patiko. Kai kartu eidavome į ganyklą, savo berniukus paragindavo, kad jie paneštų mano nešulius. Jeigu kuris iš jos mažųjų vaikų pargriūdavo, tuoj puldavo jo kelti ir guosti”, – pasakojo Tamara.
Moteris sakė, kad būtent gerieji prisiminimai jai keldavo daugiausia liūdesio po to, kai Jonaičių namuose įvyko tragedija: „Žmonės visada bando atspėti priežastis. Tai patys prigalvoja visko, nors ką pašaliniai gali žinoti.
Iš pradžių aš niekaip negalėjau susitaikyti su ta nelaime. Dabar sodyba manęs jau negąsdina – apsipratau.”
Atvykėliai taip ir nepritapo
Iš kitos pusės šalia buvusios Jonaičių sodybos gyvenančiai E.Palubinskienei iki šiol gaila, kad taikią ir gražią Petrališkę tragedija pavertė vieta, kuri gąsdina žmones.
„Čia tokia graži gamta, o dabar visi įsivaizduoja tik niūrius dalykus. Mes ir patys po tragedijos krūpčiodavome ir nė minutės negalėdavome pamiršti, kas įvyko už poros žingsnių. Apsiprasti ne taip lengva”, – kalbėjo moteris.
E.Palubinskienė sakė, kad Jonaičių šeima labai skyrėsi nuo vietinių: „Jie akivaizdžiai nenorėdavo bendrauti su žmonėmis. Jeigu ko klausi ar siūlai, burbtelės porą žodžių ir nueis savo reikalais.”
Editai neatrodo, kad A.Bružaitė-Jonaitienė buvo jautri: „Bėgu jai pasakyti, kad jos veršiukui grandinė apie kaklą apsisuko, ji padėkoja, bet eiti žiūrėti, kas tam gyvuliui nutiko, nė neketina.”
E.Palubinskienė sakė, kad abu su vyru stengdavosi V.Jonaičiui padėti, kai šis po nelaimės liko vienas: „Duodavome vaikams pieno ir bulvių. Supratome, kad jam sunku susitvarkyti ir pakelti tragediją, bet draugiškumo ir tada jis nerodė. Jie čia nebuvo pritapę – nenorėjo su kaimynais turėti jokių reikalų ir suartėti.”
„Ar norite pasakyti, kad jie elgėsi šiek tiek nenormaliai?” – pasiteiravau.
„Taip. Iš karto krito į akis, kad jie kitokie nei vietiniai. Atvažiavo svetimi ir išvažiavo svetimi.
Labai džiaugiuosi, kad kaimynai Zėringiai ėmėsi šeimininkauti jų sodyboje. Jie savi, visi vieni kitus pažįstame”, – sakė Edita.
V.Jonaitis pirkti jo namą buvo siūlęs ir A.Palubinskui.
„Sakė – pirk, dukterys turės kur gyventi. Bet aš tai jau tikrai nenorėčiau, kad mano vaikai gyventų nelaimės pažymėtame name”, – pasakojo A.Palubinskas.
Namas taps sandėliu
Kadangi Zėringių šeimyna buvo darbe, ėmėme klausinėti Editos, ar naujieji savininkai ketina name apsigyventi.
„Ne, nemanau. Jie lyg ir ketina jį paversti sandėliu. Antanas Zėringis ir anksčiau nuomojosi iš Jonaičio ūkinius pastatus, tai nieko nuostabaus, kad apsisprendė perimti visą sodybą.
Iš tiesų padarė gerą darbą – V.Jonaičiui juk reikėjo pinigų įsikurti su dvyniais.
Jei visi bijos pirkti tą sodybą, iš ko žmogui įsigyti kitą būstą?” – kalbėjo E.Palubinskienė.
Kad buvusioje Jonaičių sodyboje šeimininkauja jos vyras ir sūnus, patvirtino ir Kražių seniūnijoje dirbanti Albina Zėringienė.
„Klauskite apie tuos reikalus mano šeimos vyrų. Aš tikrai nieko nepirkau”, – diplomatiškai atsakė moteris.
Ji sakė, kad Petrališkėje po nelaimės buvo sunku gyventi ne tik dėl dviejų broliukų žūties, bet ir dėl to, jog daug žmonių norėjo savo akimis pamatyti tragedijos vietą.
„Prieš savo valią tapome nuolatiniais interviu dalytojais televizijoms”, – sakė A.Zėringienė.
Iš ūkio darbų grįžęs A.Zėringis patvirtino, kad tikrai šeimininkauja nelaimės ištiktų Jonaičių sodyboje.
Jo žmona Albina pasakojo, kad V.Jonaičiui ir jo dvyniams sekasi neblogai: „Šeduvoje jis nusipirko butą. Dvyniams samdo auklę, o pats dirba tolimųjų reisų vairuotoju.”
Ketina perkelti kapą
Petrališkės kapinėse sutikta moteris sakė, kad neseniai vyriausia Jonaičių duktė Vaida buvo grįžusi iš Londono aplankyti žuvusių broliukų kapo.
„Dažnai atvažiuoti negali nei ji, nei jos tėvas.
Girdėjau, kad V.Jonaitis turi planų vaikus perlaidoti Šeduvoje, savo gimtinėje. Suprasti jį galima – ir arčiau būtų, ir tie baisūs prisiminimai mažiau kamuotų. Mūsų gražioji Petrališkė jam – pats baisiausias žodis”, – atsiduso petrališkietė.
Jaučiasi atsikratęs kupros
Į „Lietuvos ryto” žurnalistės skambutį V.Jonaitis atsiliepė būdamas Olandijoje.
„Dirbu vairuotoju – dabar esu komandiruotėje.
Viskas mano gyvenime klostosi gerai.
Mažieji lanko mokyklą, vyresnioji duktė tebegyvena Londone, augina dukrą.
Pardaviau buvusį šeimos namą ir esu laimingas. Atsikratęs tos kupros dabar jaučiuosi tūkstantį kartų geriau.
Nebūtume galėję ramiai gyventi name, kuriame buvo nužudyti sūneliai. Nekilo rankos nei to namo remontuoti, nei tvarkyti aplinkos. Kasdien matyti tą rūsį, koridorių...
Esu laimingas, kad išvažiavome ir iš to kaimo, kur kiekvienas galėjo loti ant mūsų šeimos, ką norėjo.
Pradėjau naują gyvenimą ir nebenoriu gręžiotis į praeitį”, – kalbėjo V.Jonaitis.
Įmanoma pakeisti blogą energetiką
Dalia Braziulytė
Psichologė
„Aiškindama šią situaciją, remčiausi fengšui (kinų mokymas, kaip harmoningai gyventi su aplinka) nuostatomis. Įvykiai, mintys, išgyvenimai palieka pėdsaką erdvėje. Teigiama, kad visa, kas kada nors įvyko, išlieka informaciniame lauke.
Būtent dėl šios priežasties žmonės noriai veržiasi į vietas, kuriose yra įvykę gražių ir didingų dalykų – į šventoves, bažnyčias. Ten jie jaučiasi gerai, ir tos vietos natūraliai traukia.
Kad ir kokie būtume racionalūs bei šiuolaikiški ir norėtume, kad konkrečios vietos energija neturėtų įtakos, kūnas ir psichika reaguoja į informaciją, esančią aplinkoje.
Dėl tos priežasties žmonės nemėgsta užsibūti kapinėse. Manyčiau, kad gerai, jog kaimynai apsisprendė rūpintis sodyba, kurioje įvyko tragedija, nes vietos energetiką galima pakeisti ir erdvę apvalyti.”
Sveiku protu nesuvokiamas nusikaltimas
* A.Bružaitė-Jonaitienė (nuotr.)du savo sūnus 12 metų Mantą ir 8 metų Tomą Petrališkės kaime, Kelmės rajone, nužudė prieš penkerius metus.
* Nuosprendį Tomui ir Mantui A.Jonaitienė paskelbė, kai ją švelnumu ir gerumu pakerėjusiam meilužiui – tolimųjų reisų vairuotoju dirbančiam Nerijui – užsiminė teturinti tris vaikus: penkiolikametę dukrą ir mažamečius dvynukus.
* Vienatūrį „Renault Espace”, kuriuo iki upės nuvežė pasmaugtų sūnų kūnus, A.Jonaitienė vyro paprašė jai palikti iš anksto, kad galėtų nuvažiuoti į Kražius pas odontologę.
* Pamaitinusi iš mokyklos sugrįžusį Tomą A.Jonaitienė jam davė kelis litus ir pasiuntė į parduotuvę parnešti jogurto. Koridoriuje nieko bloga nesitikinčiam berniukui A.Jonaitienė užmetė ant kaklo virvę ir užveržusi ją laikė, kol vaikas suglebo.
* Sūnaus lavoną vaikžudė paslėpė rūsyje ir paskambinusi telefonu Mantui pasiteiravo, kada jis sugrįš į namus.
* Prieš egzekuciją A.Jonaitienė pamaitino ir šį sūnų, davė jam išgerti arbatos.
* Nors nužudytų berniukų kraujyje buvo aptikta alkoholio (Manto kraujyje – 0,28 promilės, o Tomo – net 0,58 promilės), teisme A.Jonaitienė dievagojosi, kad prieš mirtį vaikų alkoholiu nesvaigino. Vaikžudė nuteista kalėti iki gyvos galvos.
Siaubą keliantys namai griaunami
* Daugelyje užsienio valstybių galioja nuostata, kad su kankinimais, smurtu, žmogžudystėmis susiję statiniai turi būti nugriauti.
* Austrijoje iki gyvos galvos kalėti nuteisto Josefo Fritzlio, kuris 24 metus kalino ir žagino savo dukrą, nusikaltimo vietos likvidatorius nurodė, kad šio vyro namo rūsys, kuriame buvo vykdomas nusikaltimas, bus užlietas betonu. Tam leidimą davė Amšteteno miesto, esančio maždaug 120 kilometrų į vakarus nuo sostinės Vienos, valdžia.
* Trijų moterų grobiko ir žagintojo Arielio Castro namas JAV Ohajo valstijoje, Klivlando mieste, irgi nugriautas. Vieną savo aukų iškrypėlis kankino net 11 metų.
