Į Vilnių atvyks Lietuvos žydų palikuonių iš Pietų Afrikos Respublikos, Izraelio, Kanados, Argentinos, Brazilijos ir kitų šalių.
– Ar iš tiesų mūsų šalis domina Lietuvoje gyvenusių žydų palikuonis, gimusius kituose pasaulio kraštuose, bet išdidžiai save vadinančius litvakais? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo knygos „Pažadėtoji žemė Lietuva” sudarytojo, premjero padėjėjo Viliaus Kavaliausko.
– Jiems Lietuva – ne tik savotiška protėvių pažadėtoji žemė, bet ir jaukūs namai, į kuriuos traukia sugrįžti.
Dabar santykiai su litvakais plėtojasi natūralia vaga, nes jau išspręstos žydų turto restitucijos problemos, nėra ginčytinų temų.
Vyriausybė pristatė valstybės apdovanojimams grupę žydų kultūrininkų. Toks dėmesys taip pat stiprina mūsų kultūrinius ryšius. Turime suvokti, kad litvakų kultūra – neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.
– Lietuva jau sulaukė nemažai dovanų iš litvakų kultūros veikėjų ir turbūt jų galime tikėtis ir ateityje?
– Iš tiesų Lietuva vien iš Neemijos Arbit Blato artimųjų gavo 700 paveikslų ir skulptūrų.
Beje, jo našlė Regina Resnik-Blatas padovanojo ir vieną XX a. moderniosios skulptūros tėvo litvako Jacques’o Lipchitzo kūrinį. Daug vertybių gauna Vilniaus Gaono žydų muziejus.
Tokių meno garsenybių kūriniai nepaprastai brangūs, Lietuva jų įsigyti galėtų tik paturtėjusi, todėl turime padėkoti litvakams už dovanas. Kai jie pamato, kaip pagarbiai pristatomi jų darbai, atkeliauja ir daugiau dovanų. Taip pasielgė N.Arbit Blato artimieji.
– Kultūriniai ryšiai su litvakais sėkmingai plėtojami jau ne vienus metus, bet kodėl kol kas nepavyksta sudominti šios kilmės milijardierių investuoti Lietuvoje?
– Gal reikia daugiau laiko ir didesnių pastangų. Litvakai labai domisi savo giminės gimtosiomis vietomis. Į Lietuvą jau atvažiuoja ir labai turtingų žmonių. Manau, sudominti juos verslu mūsų šalyje kliudo tai, kad negalime suteikti litvakams Lietuvos pilietybės.
Teko susidurti su atvejais, kai žmogus turi jau nepriklausomybės laikais patvirtintą vadinamąjį Stasio Lozoraičio pasą, bet tenka šį dokumentą anuliuoti, nes dvigubą pilietybę draudžia mūsų įstatymai.
Būtų neteisinga manyti, kad litvakai pageidauja Lietuvos paso dėl kokių nors išskaičiavimų.
Šimtais milijonų dolerių savo turtus skaičiuojantiems žmonėms mūsų šalies pilietybė mažiausiai reikalinga dėl kokios nors naudos. Jie tiesiog nori būti mūsų bičiuliai.
Jei negalime suteikti pilietybės, gal vertėtų imti pavyzdį iš lenkų ir įsteigti lietuvio kortą, kurią gautų visi jos pageidaujantys mūsų tėvynainiai. Juk jei lietuvišką dokumentą turėtų visame pasaulyje garsūs litvakai – menininkai, mokslininkai, verslininkai, tai tik garsintų mūsų šalį.
Mes ne visada suprantame, ką tai reiškia. Antai Paryžiaus Pompidou centre pamačiau lietuvišką koplytstulpį.
Priėjau arčiau ir skaitau: „J.Lipchitzas, Lietuva.” Imi didžiuotis, kad šis genijus – tavo tėvynainis. Be to, tai neįkainojama reklama.
Nemažai litvakų priklauso pasaulio elitui, bendrauja su garsiausiais žmonėmis. Pamenu, kartą Niujorke pakviečia mane į svečius N.Arbit Blatas.
Ateinu, o pas jį vieši Mstislavas Rostropovičius, Michailas Baryšnikovas ir Rudolfas Nurejevas.
N.Arbit Blatas ima kalbėtis su manimi lietuviškai. Meno žvaigždės klausėsi išpūtę akis.
– Ką naujo apie Lietuvos žydus atskleidžia jūsų knyga „Pažadėtoji žemė Lietuva”?
– Ši knyga skirta ne žydams, o lietuviams, kad jie nepamirštų kitų tautybių bendrapiliečių indėlio kuriant ir stiprinant mūsų valstybę 1918–1940 metais.
Joje pasakojama apie iškilius Lietuvos žydus. Šios tautybės žmonės dar 1918 metais padėjo kurti Lietuvos valstybę, jie turėjo savo frakcijas Steigiamajame, I, II ir III Seimuose.
Tiktai paskutiniame prieškario laikų IV Seime žydų frakcijos jau nebuvo.
Jie labai aktyviai kūrė būtent demokratinę Lietuvos Respubliką, o po perversmo 1927 metais paleidus III Seimą šios tautybės žmonės jau daug mažiau dalyvavo valstybės politiniame gyvenime.
Tačiau ūkiniame Lietuvos gyvenime žydai buvo aktyvūs visą laiką. Didžiuojamės istorine Kauno sporto hale, bet nedaug kas žino, kad ją pastatė Anatolijus Rozenbliumas. Šis inžinierius statė ir Karininkų ramovę, Kauno centrinį paštą, tiltus, o statybose dirbo žydų bendrovės.
Keli tūkstančiai žydų buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai, apie 100 žuvo, daug jų tapo Lietuvos kariuomenės karininkais, dirbo inžinieriais, gydytojais, buvo miestų burmistrai. Dvidešimt žydų tapo Vyčio kryžiaus kavalieriais.
