Jeigu valdžia yra suprantama tik, kaip galimybė uždirbti kuo didesnius pinigus, o pinigai yra laikomi aukščiausia vertybe, svarbesne už bet kokius žmogiškus santykius, už pasitikėjimą kitu žmogumi, už galimybę siekti kažko naudingo ne tik sau, bet ir savo valstybei, jos žmonėms, tada tokia logika gali būti suprantama.
Juo labiau, jeigu tai palydima suvokimu, kad net ir aukšta alga valdžioje yra tik dalelė to, ką būdamas valdžioje gali užsidirbti tamsiais, šešėliniais keliais. O tokiai praktikai bujoti Lietuvoje ne tik, kad neužkertamas kelias. Jai tiesiamas raudonas kilimas, nes aukšti pareigūnai, kaip, pavyzdžiui, buvę STT ir FNTT vadovai tiek prezidento V.Adamkaus, tiek prezidentės D.Grybauskaitės laikais buvo nušalinti rankomis kaip tik tų, kurie, kaip tik ir vaikšto pagal pareigas raudonuoju kilimu. Nušalinami ne už blogą darbą, bet už tai, kad prisikasė prie bjaurių valdžios darbų.
Jeigu padoriam žmogui valdžia nėra pasipelnymo priemonė, o instrumentas siekti tikslų, kurie manai yra svarbūs visai šaliai, jos žmonėms, tada ir buvimas valdžioje yra prasmingas tik tiek, kiek būdamas joje šiuos tikslus gali įgyvendinti. O Lietuvoje per daugiau, nei dvidešimt nepriklausomybės metų susiformavo tokia sistema, dirbanti dažnai tik sau, bet ne valstybei, kurią pakeisti yra labai nelengva.
Todėl supranti, jog tai gali pasiekti tik bendromis pastangomis. Jeigu esi valdžioje, jausdamas petį kito ten atėjusio žmogaus, galbūt net to, kuriam padėjai į tą valdžią pakliūti, kad būtų siekiama bendrų tikslų. Ir, jei tas bendras tikslas yra kuo mažiau korumpuota ir kuo labiau teisinga Lietuvos valstybė, tai aišku, kad to kito žmogaus išryškėjęs pomėgis į pasipelnymą, į korupciją, į savo draugelių protegavimą yra suvokiamas, kaip didžiausia jūsų bendrų tikslų išdavystė ir vilčių sudužimas kažką pakeisti. Tai baisiau už patį bjauriausią puolimą, kurį tektų atlaikyti kiekvienam žmogui, jei šis siektų pakeisti Lietuvoje susiformavusią valdžios - lovio sistemą.
Pažvelgus į buvimo prasmę valdžioje per tokią prizmę galima geriau suprasti ir mano praėjusią savaitę nuskambėjusius žodžius vienoje radijo laidoje, kurie vėliau buvo cituoti ne viename interneto portale, taip pat ir šiame. Bet blogos mintys apėmė ne todėl, kad netekta darbo valdžioje. O, kad visų įvykių pasekmėje buvo prarasta galimybė kažką naudinga padaryti savo valstybei, būnant valdžioje.
Tą nusivylimą sustiprino žmogaus, kuriam padėjau tapti valstybės vadovu išdavystė, nes kaip kitaip galima vertinti tuos neaiškius iki šiol finansinius sandėrius su savo rėmėju ir draugais verslininkais. Bet dar skaudžiau buvo suvokti, kad šie instinktai niekur nedingo ir po žiaurios pamokos, kokia kiekvienam politikui yra nušalinimas iš pareigų už galimą korupciją, nors korumpuotų, bet nenubaustų yra ir daugiau.
Visa tai suvokus, liko tik vienintelis kelias siekti savo kelio ir tikslų įgyvendinimo. Rašant ir kalbant apie tai Lietuvos žmonėms, bandant tokiu būdu rasti atsakymus, keliant problemas į dienos šviesą, teikiant siūlymus jų galimam sprendimui. Bet, kad tai įvyktų, privalai turėti galimybę dirbti politologu, politikos apžvalgininku. Arba ir viena, ir kita. Dalyvauti visuomeniniame gyvenime, jausti kitų žmonių pasitikėjimą. Tačiau, kaip netikėtai paaiškėjo, visi keliai tai daryti buvo uždaryti.
Esu politologas ir politikos apžvalgininkas. Žinoma, kaip bet kuris iš mūsų, jeigu nėra kito darbo, gali eiti dirbti ir vadinamuosius „juoduosius darbus“, kuriuos siūlė kai kurie komentatoriai, bet aš norėjau daryti tai, ką geriausia moku ir kur gali būti naudingas savo valstybei, piliečiams. Vadinasi, būti politikos apžvalgininku ir politologu, nors dėl valdžios politikos šie sektoriai ir labai nukentėjo finansiškai.
Ir vis dėlto, būtent šių kelių atvėrimas pagelbėjo nustumti tas blogąsias mintis, o asmenims tai padėjusiems padaryti, jaučiu didelį dėkingumą. Ir sakau, kad svarbu laiku ištiesti kitam žmogui ranką. Bet šio gesto nereikia tapatinti su grįžimu į valdžią. Nesistebiu, kad daug padorių Lietuvos žmonių valdžioje ir nenori būti. Kam eiti, jeigu negalėsi įgyvendinti savo tikslų? Negi tik sėdėti ir gauti pinigus?
Paprastai didelius pinigus valdžioje gauna pareigūnai ir teisinėse demokratinėse valstybėse. Bet aukšti atlyginimai yra mokami ne todėl, kad šie žmonės patys jų dydį gali ir nustatyti. O žmogaus prigimtis, jeigu be sąžinės skrupulų, rūpintis visų pirma savimi, skatina tuos atlyginimus sau ir nustatyti, kaip galima aukštesnius.
Valstybėse, į kurias mes lygiuojamės, valdžios žmogui yra mokama už tai, kad jis arba ji turi žinių, kaip valdyti šalį visų jos piliečių labui, o ne dėl to, kad sugebėjo ten pakliūti per ryšius, pinigus ir t. t. Saugiklių valdžiai nėra tik neteisinėse šalyse. Būtent jose leidžiama ir vogti, būnant valdžioje be jokios vėlesnės atsakomybės.
Tokiose valstybėse valdžia ir tampa loviu. Bet valdžia nebūtinai turėtų būti tokia. Kol šito mes nesuprasime, kol neišmušime iš savo sąmonės minties, kad valdžia yra tik lovys, tol joje padorus žmogus jausis tarsi „ balta varna“, o stebėtinais tempais didės kiekis tų, kurie galvoja tik apie save. Kol savo požiūrio į valdžią nepakeisime, tai ir galvosime, kad kiekvienam žmogui nebuvimas ten. t. y,. prie lovio yra didžiulė asmeninė tragedija ir nesuprasime tų, kurie galvoja kitaip.
Valdžios, kaip lovio įvaizdį mūsų tarpe sustiprina ir Lietuvos teisėsauga, taip iki šiol nesugebanti atskirti padorių, sąžiningų politikų, valdininkų, nuo tų, kurie ten ateina tik pasipelnyti. Laikydami, kad visi valdžioje yra vagys, o pačiai valdžiai rodant tik kosmetines priemones nuo tokių asmenų apsivalyti, sulaukiame, kad ne vienas Lietuvos žmogus praranda pasitikėjimą savo valstybe. O tai jau labai rimta.
P.S. Tai sakydamas, negaliu nepasidžiaugti gražia žinia: teismas po visuomenės spaudimo ir Vytauto Giržado atkaklumo, siekiant įrodyti savo teisumą, šį buvusį FNTT direktoriaus pavaduotoją galutinai išteisino, nurodė gražinti į pareigas, o jis sutiko po visų išbandymų ten dirbti.
Tai rodo, kad dalis teisėjų jau stoja tikrojo teisingumo pusėn, o ne to teisingumo, kurį diktuoja aukšto rango politikų savivalė. Gal ateis laikas, kai teismus pasieks ir bylos, kur kaltinami asmenys, pavertę valdžią loviu. Tačiau, kad tai ateitų reikia dar turėti ir prokurorus su stuburu.
