Vilniui - istorinė galimybė susigrąžinti Šiaurės Jeruzalės vardą

Šį savaitgalį pas mus sugrįžta tie, kuriuos mes praradome, tačiau jų atmintis neprarado Lietuvos. Prasidedantis IV pasaulio litvakų kongresas, skirtas Vilniaus geto likvidavimo 70-osioms metinėms atminti, privers dar kartą paminėti skaudžiausius Lietuvos istorijos epizodus, o kai kuriuos ir susimąstyti apie tai, ko netekome. Ar lietuviai pajėgūs matyti Vilnių ne tik saldžioje Gedimino sapno migloje, bet ir atpažinti jame Šiaurės Jeruzalę?

Daugiau nuotraukų (1)

Paulius Gritėnas

Sep 19, 2013, 12:06 PM, atnaujinta Feb 22, 2018, 1:13 AM

Rašytojas Grigorijus Kanovičius skelbia, jog žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi. Galima sutikti, jei turėsime galvoje visavertį gyvenimą, kuris vis besitraukiančiai bendruomenei darosi vargiai įmanomas. Kartais atrodo, jog belieka saugoti tuos praeities ženklus, kurie dar liko nesunaikinti ir prisiminti neišmoktas istorines pamokas.

Tačiau atsakomybė dabar persikelia ant mūsų pečių ir tai bus nemažas išbandymas, ar lietuvių tauta pagaliau prisivertė nuryti karčią istorijos piliulę ir bandys atkurti ne tai, kas jau negrąžinama, bet tai, kas gali padėti pamatus konstruktyviam ateities bendradarbiavimui.

Galimybės yra, tačiau kyla rimtų abejonių, ar gebėsime jomis pasinaudoti. Kol garsiausiai skamba nuo istorijos apkvaišusių nacionalistų tikinimai, kad Lietuvos istorija yra tik vienos tautos projektas, kuriame kitos tautos ir jų kultūros yra tik migloti ir dažniausiai žalą nešantys priedėliai, tol kasdienis atminimas bei jo įprasminimas švietimo sistemoje bei viešojoje erdvėje yra privalomas.

Pats laikas būtų pripažinti ne tik žydų egzistenciją Lietuvoje, bet ir pradėti garsiai kalbėti apie nuopelnus žydų savanorių, besikovusių už Lietuvos nepriklausomybę tarpukariu, apie patriotiškai ir pilietiškai nusiteikusius žydus, kurie savo talentu ir pastangomis darė viską, kad turėtume valstybę visiems, o ne tik Lietuvą lietuviams. Pats laikas įvertinti ir litvakų kultūrinius bei socialinius pasiekimus, kurie nešė šlovę ne tik žydų tautai, bet ir visam Vilniui bei Lietuvai.

Kitaip sakant, galbūt jau laikas paskirus šovinistinius balsus bandyti užkimšti konkrečiais faktais ir argumentais, kurių daugybę pateikia istorinės studijos, o ne diplomatiška tyla ir bailia tolerancija neapykantai. Drąsos kalbėti apie istoriją ir dabarties padėtį sąžiningai neišsiugdė net tie politikai, kurie dažnai augina reitingus savo drąsia kova už visokio plauko tiesą ir teisingumus. Deja, bet tokie garsiausiai girdimi politikai stengiasi atstovauti būtent garsiausiai girdimų komentatorių poziciją, kurios sveiku protu neapkaltinsi.

Visada atsiranda teigiančių, jog pats laikas pamiršti istoriją, jog kuo mažiau kalbėsime apie praeities nesusipratimus, tuo didesnė ramybė įsivyraus ir santykiuose. Taip, mums nemalonų girdėti apie Holokaustą, apie kolektyvinę atsakomybę, kurią privalome prisiimti už kai kurių tautiečių išdavystę, neryžtingumą, baimę, susitaikymą, tačiau ar galėsime ramia širdimi vadinti save lietuviais, prisiėmę visus protėvių nuopelnus, bet užmiršę klaidas?

Ar gebėsime mes patys įvertinti tuos, kurie sunkiomis istorinėmis aplinkybėmis nusipelnė teisuolių vardo, gelbėdami bendrapiliečių žydų gyvybes? Uždavinys tikrai sunkus, ypač tautai, dar neišgyvenusiai ir nesuvedusiai sąskaitų su savo sovietine istorija, turinčiai tik keliasdešimties metų demokratinės valstybės patirtį, iš laiko smilčių renkančiai savo tapatybę.

Prieš kelias dienas atradau dar 1938 metų nuotrauką, kurioje prezidentą Antaną Smetoną Molėtų žydų bendruomenė sveikina Tautos dienos proga. Nebūčiau atkreipęs didesnio dėmesio, jei ne prieš kelias savaites pasigirdęs opozicinės Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės Vincės Vaidevutės Margevičienės siūlymas rugsėjo 8-ąją vėl paskelbti Tautos diena.

Seimo narė pasiūlymą motyvavo tuo, jog ši diena „kaip ir Smetonos laikais, taps visų lietuvių būrimo vienybėn diena“. Keista ir liūdna, kad vienybę gebame suprasti tik lietuvybės rėmuose, kitų tautų buvimą šalia įprasmindami ne pasveikinimu jų švenčių proga, bandymais suartėti, o tik formaliuose renginiuose, kurių reikšmingumas pasilieka už konferencijų salių ar kabinetų durų.

Tiesa, viltis, kad Vilnius visgi išlaikys Šiaurės Jeruzalės atminimą skatina vis nauji ekonominio bendradarbiavimo tiltai su Izraelio valstybe. Kaip ir Lietuva, Izraelis nėra turtingais gamtos ištekliais, todėl jau senokai investuoja į informacinių technologijų, mokslinių tyrimų plėtrą, pirmauja pasaulyje pagal mokslininkų ir inžinierių skaičių tenkantį vienam gyventojui. Reikia tikėtis, kad vis drąsiau į Lietuvos rinką žengiančių žydų kompanijų investicijos ir jų žinios neatsimuš į biurokratinius barjerus ir bus įsisavintos sėkmingai.

Norėčiau būtent tokio visiems atviro Vilniaus, naujosios Šiaurės Jeruzalės vaizdinio, kuriame įsisąmoninta praeitis susidurtų su neribotomis ateities technologijų teikiamomis galimybėmis, o draugystę kurtų sėkmingi bendri projektai bei išmintingi sprendimai.

Kaip sako senas litvakų priežodis: „važiuok uždarbio į Lodzę, Varšuvą, Odesą, o išminties – į Vilnių“. Tik tokiu būdu, susigrąžindami seną bei įgydami naują išmintį, palengva išlįsime iš praeities šešėlių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.