Kova dėl indėlių: kas teisus, o kas klysta?

Jei tokia tvarka įsigalios, per metus ant visų kredito unijų durų teks pakabinti spynas. Taip tvirtina jų vadovai, išnagrinėję parengtas Kredito unijų įstatymo pataisas.

Daugiau nuotraukų (1)

„Laiko ženklai“

Sep 20, 2013, 6:00 AM, atnaujinta Feb 22, 2018, 12:28 AM

Jiems kliūva vos vienas punktas, kuriame nurodyta prievolė indėlį susieti su pajumi. Jei nusprendei kredito unijai patikėti tūkstantį litų, turėsi įsigyti 100 litų vertės pajų. Jeigu indėlis – milijonas, pajus turės būti 100 tūkst. litų.

Lietuvos bankas tvirtina, kad taip siekiama stiprinti unijų kapitalą, labiau įtraukti į jų valdymo procesą pačius indėlininkus. Unijų vadovai atkerta: daugumos indėlių terminas – mažiau nei metai, o išsinešdami pinigus indėlininkai atsiims ir pajus, todėl kapitalas bus kaip tik naikinamas.

Kas teisus, o kas klysta? Tiksliai pasakyti būtų nelengva. Akivaizdu tik viena: centrinis bankas jau beveik metus siekia kuo labiau suvaržyti unijų veiklą ir parodyti joms savo vietą.

Šįmet buvo priimta nemažai šių rinkos žaidėjų veiklą ribojančių reikalavimų. Pagal naują tvarką, didžiausia įmanoma gauti paskola iš unijų yra 0,5 mln. litų.

Unijų ir jas vienijančių asociacijų vadovų manymu, tai diskriminacija. Mat bankams tokie apribojimai netaikomi: jie, kaip ir unijos, tiesiog negali vienam asmeniui skolinti didesnės nei 25 proc. kapitalo siekiančios sumos.

Nelygybės pavyzdžių yra ir daugiau. Antai bankams taikomas minimalus kapitalo pakankamumo normatyvas – 8 proc., o unijoms – nuo 13 iki 20 proc. (nelygu juridiniams asmenims išduotų paskolų skaičius visame portfelyje). Bankams nustatytas 30 proc. likvidumo normatyvas, o unijoms jis gali siekti iki 60 procentų.

Kam prireikė tokių nuostatų? Pasak Lietuvos banko, tam, kad unijos geriau valdytų riziką.

Nepaneigsi, kad tai būtina. Juk toli gražu ne visi mažieji finansų rinkos žaidėjai veikė pagal nustatytas taisykles.

Kitaip nebūtų prireikę teisėsaugininkų pagalbos uždarant Nacionalinę kredito uniją ar „Švyturio” kredito uniją.

Kokios aferos jose buvo vykdomos, galbūt paaiškės dar negreitai. Tačiau dėl to bent dalį kaltės turėtų prisiimti ir rinkos prievaizdai: jei buvo įtarimų, kad dirbama nešvariai, kam reikėjo delsti tol, kol liko tik viena išeitis – priverstinis bankrotas.

Lietuvos bankas stengiasi įrodyti, kad šį sektorių prižiūri tinkamai.

Kone kas mėnesį pasirodo pranešimų apie unijoms padalytus įspėjimus ar draudimą laikinai išduoti paskolas. Griežtesni reikalavimai ir ribojimai irgi turėtų reikšti pastangas išravėti piktžoles iš šio daržo.

Bet pernelyg įtempta styga kada nors nutrūksta.

Taip nutiko ir Lietuvos centrinės kredito unijos, vienijančios 63 iš 74 šalyje veikiančių unijų, vadovams. Jie ilgai linksėjo galva, pritardami kone visiems centrinio banko sprendimams, kol pagaliau pratrūko.

Paskutinis lašas buvo Lietuvos banko pranešimas: iš visų unijų vadovų jiems surengtą egzaminą išlaikė vos trys.

Nejaugi iš tiesų tose kėdėse sėdi ir savo narių pinigais rūpinasi vieni neišmanėliai?

Pasirodo, egzaminuotojai gerokai persistengė. Buvo pažertas testas su klausimais ne tik apie unijų kapitalą, joms keliamus reikalavimus, bet net apie tai, kaip derėtų aptarnauti klientus salėje.

Panašiai būtų, jei didžiulio baldų fabriko direktorių kas nors tardytų, kokio gamintojo šluostėmis naudojasi čia dirbančios valytojos.

„Unijų vadovų ir kandidatų į vadovų pareigas egzaminavimą pernai įteisinęs Lietuvos bankas analogiškos tvarkos netaiko komercinių bankų vadovams.

Nors pastariesiems teoriškai keliama dar aukštesnė kvalifikacijos kartelė, jie neegzaminuojami ir netikrinami, ar praktinės žinios atitinka teorinius reikalavimus”, – piktinosi Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas F.Dirginčius.

Tad mintis, kad ravėdami unijas rinkos prižiūrėtojai nori paruošti šią dirvą bankams, nėra jau tokia eretiška. Kredito unijų turtas siekia porą milijardų litų ir sudaro vos 2,7 proc. visos bankų sistemos turto.

Bet komerciniams bankams jos kaip krislas akyje. Juk bent šiek tiek pinigus nuo nuvertėjimo siekiantys apsaugoti žmonės vis dažniau renkasi pastarąsias, mokančias 2,5–3,4 proc. metinių palūkanų, o ne skandinavų valdomas kredito įstaigas, kuriose palūkanos siekia vos 0,3 procento.

Ką jau kalbėti apie kai kurių unijų įžūlumą: jos išdrįso bristi į anksčiau tik bankams priklausiusius vandenis – valstybės ir Europos Sąjungos garantuojamų paskolų verslui dalijimo sektorių.

Negana to, unijose neretai gauti tokį kreditą paprasčiau nei ne savo pinigus skirstančiuose, bet absurdiškus reikalavimus keliančiuose bankuose.

Nuolat pasigirstančios kalbos, kad Lietuvai tiek unijų per daug, virsta vis griežtesniais prievaizdų veiksmais.

Tad akivaizdu, kad pasivyti JAV ar Vakarų Europą, kur unijos užima net iki penktadalio bankų sistemos, artimiausiu metu mums tikrai nepavyks. Greičiau priešingai.

Lietuvos bankui juk paprasčiau stebėti kelis stambius žaidėjus nei keliasdešimt smulkių. Tuomet finansų sektorius taptų panašus ne į natūralią pievą, bet į anglišką veją: gražu ir patogu prižiūrėti, bet jokios įvairovės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.