Yra kaip yra, bet ne taip jau blogai. Jeigu kas nors dabar dar gadina nuotaiką, tai tik netikėtai šmėkštelėjusi nesmagi mintis – ar ir šįkart broliai Lavrinovičiai bus atskirti nuo komandos, kaip yra sakoma, palikti už borto, prasidėjus vicečempionų apdovanojimo valstybės pasižymėjimo ženklais – ordinais ar medaliais – oficialioms apeigoms, per kurias, nedidelė jau čia paslaptis, progos pareklamuoti save nepraleidžia aukščiausi arba ne tokie aukšti valstybės pareigūnai?
Praėjusį kartą buvo sakoma, kad tokia teisė į ordiną už didelius nuopelnus šaliai yra blokuojama tais atvejais, kai asmuo buvo teistas už kriminalinį nusikaltimą. Esą, labai apgailestaujame, bet taip nurodo įstatymas, yra išrašyta formuliaro paragrafuose.
Rūta žalioji, nesikeikiant. Gal iš tiesų kažko nesuprantu, bet kodėl tada kalbama apie teistumo išnykimą, prabėgus laiko tarpsniui, jeigu kažkokie apribojimai išlieka iki gyvenimo pabaigos, o gal dar ir po mirties?
Na tiek to, niekas neatėmė iš brolių teisės plušėti dėl pergalės krepšinio aikštelėse, balansuojant ant galimybių ribos, ištempti ne vienas rungtynes iki sėkmingos pabaigos, atiduoti visas jėgas dėl komandos interesų, o po to ryti ašaras, neišsipildžius pačiai saldžiausiai auksinei svajonei. O valstybės apdovanojimai?
Ką čia valstybės apdovanojimai, jeigu prieš Europos čempionatą kilo baisus erzelis dėl to, ar broliai Lavrinovičiai, kadaise (dar būdami labai jauni) šiurkščiai paslydę, išvis turi teisę pasirodyti TV ekranuose, net reklamuodami garsios telekomunikacijų bendrovės produkciją.
Kaip prisimename, triukšmą sukėlė asmenys, patys anksčiau buvę minėtos įmonės reklaminiu veidu ir tipiniu pavyzdžiu, kaip žmogaus charizma gali būti panaudojama reklamuojant parduodamą prekę. Nenorėdamas prie šio atvejo užtrukti ilgiau nei reikia, pastebėsiu tik tai, kad faktas, jog nesi teistas, savaime dar nėra įrodymas, kad jau esi pačių aukščiausių moralinių savybių telkinys, kartais mūsų žemumos pasimato visai kitais rakursais.
Nepretenduojant pažinti žmogaus sielos užkaborių, vis tik sunku nepastebėti, kad abu broliai jau nuo seno yra Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės gerosios nuotaikos bankas, dėl savo nuoširdžių sąmojų ir vykusių pajuokavimų reikiamu momentu dažnai nuskaidrinantys rūpesčių pritvinkusią komandos atmosferą – dabar jų šmaikštus žodis ir saviironijos pamoka praverstų visai Lietuvai.
Nepasakysiu nieko naujo primindamas, kad broliai, tapę beveik folkloro personažais, yra be galo mėgstami Lietuvos žmonių, taigi kaip niekas kitas be jokių papildomų pastangų, netuščiažodžiaujant, neskelbiant jokių užkeikimų tarnauja tiesiant draugystės tiltus tarp lietuvių ir lenkų Lietuvoje, yra labai efektinga atsvara visiems tiems, kurie nori mus sukiršinti.
Tačiau ar neatsitiks dabar taip, kad mes džiaugsimės, o šį džiaugsmą dovanoję žmonės vėl bus kalami ant kryžiaus, prisimenant ne pačius maloniausius jų biografijos dalykus? Ne specialiai, taigi ne iš blogos valios, o tik pritrūkus geros – dėl teisnių kolizijų.
