Tūkstančių išžudytų piliečių valdžia gedėjo skambant „Trims milijonams“

Sidabrinį pirmadienį sugadino ne tik šaltos darganos, bet ir Lietuvos valstybės vadovų nejautra ir dviveidiškumas. Mūsų čempionų pagerbimas vyko tą dieną, kai šalis gedėjo tūkstančių išžudytų savo piliečių.

Daugiau nuotraukų (1)

Dovydas Pancerovas

Sep 24, 2013, 9:48 AM, atnaujinta Feb 21, 2018, 9:17 PM

Pirmadienį virš Gedimino bokšto plaikstėsi trispalvė, pažymėta gedulo ženklu. Prieš 70 metų buvo likviduotas Vilniaus getas. Emociškai saugus ir techniškai tvarkingas terminas „likviduotas“ reiškia, kad tądien budeliai sunaikino tūkstančius pasaulių. Tas skaičius toks didelis, kad viršija bet kokias žmogiško suvokimo ribas ir nustumia Holokaustą į saugią bejausmės statistikos erdvę.

Todėl rugsėjo 23-iąją atsimename Lietuvos žydų genocidą. Pagerbėme tuos šimtus tūkstančių žmonių, kurių gyvenimus budeliai sutrynė į vieną bejausmį skaičių, o tuo pačiu metu – pabandome tai suvokti. Rimtyje.

Kad suvokti būtų lengviau, jau nuo pat pirmadienio ryto prasidėjo teisingi renginiai. Valstybės vadovai pasakė daug saugių žodžių, kurių niekas neišgirdo. Dalyvavo minėjimuose, kuriuose techniškai buvo prisimintos aukos.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tą pirmadienį padėkojo dešimčiai žydų gelbėtojų, kurie nepabūgo nužmogėjusių budelių. Premjeras Algirdas Butkevičius dalyvavo Holokausto aukų pagerbime Aukštuosiuose Paneriuose.

Tačiau vėliau, atslinkus vakarui ir prasisklaidžius darganoms, nutiko kažkas neįprasto. Kažkas pasikeitė! Gedintys valstybės vadovai staiga tapo šaunios diskotekos dalyviais. Kartu su populiariosios muzikos atlikėjais ir televizijos žvaigždėmis jie dalyvavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimo šventėje.

Taip taip, nesuklydote – šventėje. Gedulo lyg nebūta!

O juk tai – nesuvokiama. Net jei į problemą pažiūrėtume techniškai, tai vis tiek nesuprantama. Juk Lietuvos žydų genocido diena – valstybės gedulas. Diena, per kurią trispalvė plevena apjuosta juodu kaspinu. Apie tai juk prašyta dokumentuose ir techninėse valstybės valdymo instrukcijose!

Tai kas nutiko tą pirmadienio vakarą? Kodėl Lietuvos ir Vilniaus vadovai pasielgė taip nejautriai ir net dviveidiškai? Problema gilesnė nei techninių dokumentų ir taisyklių neišmanymas.

Jokiu būdu tai – ne Lietuvos krepšininkų kaltė. Ne jie kalti, kad iš Slovėnijos parskrido būtent tą dieną. Ne jie kalti, kad tauta pagrįstai jais didžiuojasi ir nori atiduoti pagarbą.

Iš kitos pusės – net techniškai nepavyks apkaltinti ir tų mūsų nužudytų artimųjų. Kiek žinau, nėra išlikę dokumentų, kad aukos būtų pačios pasirinkusios rugsėjo 23-iąją žudyniu diena.

Tai kas kaltas?

Žinoma, atsakomybę turėtų prisiimti valstybės ir Vilniaus miesto vadovai. Juk krepšininkų pagerbimą vieną dieną buvo galima atidėti. Šventė nebūtų sugadinta, net priešingai – būtų pratęsta. Net jei organizatoriai su tuo nesutiktų, tai valstybės vadovai galėjo atsisakyti dalyvauti diskotekoje, o krepšininkus pagerbti antradienį. Juk vyrų nuopelnai per dieną nebūtų sumažėję, o džiaugsmas nebūtų išblėsęs.

Tačiau problema yra gilesnės nei techninė kažkieno kaltė.

Pirmas apie šitą problemą viešai prabilęs rašytojas Sergėjus Kanovičius, pabrėždamas situacijos absurdiškumą, socialiniame tinkle „Facebook“ paklausė: „Kokią diskoteką rengsime per Juodojo kaspino dieną?“ Gerbiamas Sergėjau, žinoma, tądien diskotekos mes tikrai nerengsime ir valstybės vadovai su populiarios muzikos atlikėjais ant scenų nešokinės! Juk Juodojo kaspino diena – mūsų gedulas, o Holokaustas – svetimas.

Kad ir kaip tai skambėtų absurdiškai, tačiau per tuos septyniasdešimt metų mes vis dar nesuvokėme, kad Holokaustas yra ne tik žydų tragedija. Tai didžiulė mūsų visų nelaimė. Per tas žudynes mes netekome savo artimųjų, kurie gerbė, puoselėjo ir kūrė Lietuvą. Praradome intelektualus, menininkus, verslininkus, medikus, mokslininkus, sportininkus, kurie buvo nedaloma mūsų Lietuvos dalis. Mūsų kūrybiškumas, mūsų sumanumas, mūsų verslumas, mūsų žinios ir patirtis.

Mes vis dar nesupratome, kad Holokaustas nėra kažkas šalia mūsų. Jis yra mūsų! Mano, jūsų, gerbiamo S.Kanovičiaus, prezidentės, premjero, populiarių muzikantų – visų! Tai kruvinas slankstelis, kurį kiekvienas turime įsistatyti į savo tapatybės stuburą. Juk žmogus sužeistu stuburu tiesiog negali judėti į priekį.

Mūsų mokyklų vadovėliuose Lietuvos žydų istorija vis dar prasideda nuo Holokausto. Mūsų vaikai apie tuos 220 tūkst. Lietuvos žydų sužino nuo tos akimirkos, kai pradeda zvimbti budelių kulkos. Teisingai pastebėjo rašytojas S.Kanovičius – bandome suvokti mirties tragizmą, net nepapasakoję apie gyvenimą.

O juk taip suvokti nelaimę – neįmanoma.

Esu visiškai įsitikinęs, kad Lietuvos valstybės vadovai tiesiog nepagalvojo apie tai, kad per Holokausto aukų pagerbimą nedera švęsti. Jiems tai – toks pat pusdienio vertės formalumas, kaip ir, tarkime, Amerikos nepriklausomybės dienos paminėjimas. Kažkas ne apie mus. Kažkas techniško. Nė iš tolo nepanašu į artimojo netektį.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.