Ar esame per maži ką nors nuveikti dėl savo kalbos

Vilnius sukvietė Europos mokslininkus, politikus, kalbų profesijų atstovus, poliglotus, jaunimą diskutuoti apie kalbų reikšmę ir svarbą Europoje.

J.Zabarskaitė.<br>S.Vasiliausko nuotr.
J.Zabarskaitė.<br>S.Vasiliausko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Jolanta Zabarskaitė, LKI direktorė

Sep 25, 2013, 7:41 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 7:35 PM

Rugsėjo 25–26 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime vyksta konferencija „Vienijanti įvairovė: kalbų reikšmė mobilumui, darbui ir aktyviam pilietiškumui“, skirta Europos kalbų dienai ir Lietuvos pirmininkavimui Europos Tarybai pažymėti. Konferenciją rengė Europos Komisija, Lietuvių kalbos institutas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedra. Renginį globojo Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou. Konferencijoje diskutuojama, kaip išsaugoti Europos kalbų ir kultūrų įvairovę, plėsti ir kurti naujus skaitmeninius kalbų išteklius bei kalbos technologijas, tobulinti kalbos industrijas, naujausiais metodais mokyti kalbų, didinti informacijos mainus visomis Europos kalbomis.

Ši konferencija labai svarbi lietuvių kalbai, nes daugiakalbystės idėjos yra dvikryptės: jos ne tik skatina pažinti kalbų bei kultūrų įvairovę, mokytis kalbų, bet ir remia kiekvieno Europos Sąjungos piliečio demokratinę raišką bei bendravimą gimtąja kalba, siūlo geriausių būdų, kaip skleisti savo kalbą ir kultūrą europinėje erdvėje.

Mums tenka pripažinti, kad esame silpnos santykio su kalba pajautos visuomenė. Tai rodo nuolat viešojoje erdvėje iškylantys svarstymai apie mūsų lietuviškumą, jo pamatą – ne tik ideologinį, bet ir istorinį, socialinį, net psichologinį, kurio viena svarbiausių sudėtinių dalių yra kalba. Tokias diskusijas kelia visuomenę apėmusi nemaloni jausena – abejonė, netikrumas, ar lietuviškumas yra vertingas ir naudingas. Šios jausenos puiki išraiška yra tai, ką rašo jauna rašytoja Gabija Grušaitė, išsakanti posovietinės kartos mąstančio, kuriančio, intelektualaus jaunimo dvasinę būseną: „Buvome svetimi visur, kur ėjome... Nešiojomės savo kilmę kaip paslaptį, mums tai nebuvo nacionalinė tapatybė ar geografija, greičiau liūdesio ženklas ant kaktos...“

Dėl silpno santykio su kalba pajautos visuomenė į kalbines diskusijas reaguoja labai skausmingai. Iš čia kyla ginčai apie kalbos raidos perspektyvas, kalbos plėtojimosi laisvę / reguliavimą, lietuvių kalbotyros tradiciją ir modernumą, raštingumo bėdas, pavardes ir vietovardžius, lietuvišką abėcėlę ir t. t.

Vilniuje vykstančioje konferencijoje „Vienijanti įvairovė“ atsiranda gera proga lietuviams išgirsti apie tai, kaip kitos šalys rūpinasi savo kalbų stiprinimu, mokymu, sklaida pasaulyje, kaip rengia vertėjus, kalbų mokytojus. Konferencijoje daug dėmesio skiriama kalbos industrijoms ir kalbos technologijoms, kurios yra svarbios ne tik kalbų raidai, stiprėjimui, populiarumui, bet ir demokratijai bei socialinei gerovei.

Lietuvoje svarstymai apie kalbą rodo, kad mūsų visuomenei labai trūksta kalbinio švietimo, nes apie kalbą ir kalbininkus sukasi daug stereotipų, iš kurių daugelis jau pasenę, bet kažkodėl neišsisėmę. Laikas, kuriame gyvename, yra žinių visuomenės, daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo, kūrybingumo ir inovacijų laikas. Norime to ar ne, globalizacijos procesai veikia mūsų gyvenimą, taigi, veikia ir kalbą. Turime nepražiopsoti neigiamo lietuvių kalbos ateities scenarijaus vienodėjančio pasaulio globalioje scenoje.

Kitaip sakant, atmesdami nepatogius, bet realiai vykstančius procesus, neįveikę jausmo, kad kalbą privalome saugoti nuo tradicijos požiūriu nepalankių įtakų, su pamuilėmis galime išpilti ir maudomą kūdikį. Tai reiškia, kad vieną dieną apsižiūrėsime: ogi žinių visuomenė yra, nuo kultūrų įvairovės sukasi galva, Vilniaus gatvėse skamba tiek kalbų, jog atrodo, kad statomas naujasis Babelio bokštas, kūrybingumo ir inovacijų proveržis džiugina, o lietuvių kalbos nėra, jos vietoje – ne tik anglų, bet nemažai kitų kalbų: ir rusų, ir lenkų, ir, neatmestume, švedų, danų, o kiek vėliau ir kinų.

Lietuvoje nėra rimtai mąstyta apie lietuvių kalbos industrijas. Kalbos industrijos – tai būdų ir priemonių visuma, padedanti išsaugoti ir plėtoti daugiakalbystę globalizacijos sąlygomis Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Jos apima vertimą raštu ir žodžiu, kūrybinį redagavimą, vertimų ir idėjų lokalizavimą ir internacionalizavimą, ir panašius dalykus. Šią sritį Europos Komisijoje aktyviai kuruoja ir remia Vertimo raštu generalinis direktoratas, kuriam vadovauja lietuvis Rytis Martikonis, konferencijos dalyvis. Daugelyje Europos šalių tam skiriama daug dėmesio, atliekami taikomieji tyrimai, veikia kalbos industrijų asociacijos. Lietuvoje mes net neturime įsitvirtinusio, aktyviai vartojamo termino. Tai reiškia, kad ir pati sąvoka, ir visuminis reiškinys iki mūsų neatėjo.

Konferencijos „Vienijanti įvairovė“ temų lauke diskutuojama apie tradicines ir naujas kalbų industrijas, daugiakalbes socialines medijas, naujas kalbos profesijas ir daugelį kitų temų. Sparčiai kintančiais laikais labai svarbu nuolat atnaujinti kalbos politiką ir turėti aiškią kalbos stiprinimo strategiją. Kaip minėta, esame silpnos santykio su kalba pajautos kalbinė bendruomenė.

Kolegos estai pasakytų, tokioje situacijoje reikia ne šiaip sau kalbos politikos, bet agresyvios kalbos politikos. Privalome žinoti, kokių tyrimų, įžvalgų, sprendimų, veiksmų reikia, kad kalbinėje bendruomenėje / visuomenėje / valstybėje prasidėtų procesai, mus atvesiantys į savimi pasitikinčios kalbinės bendruomenės būseną. Akivaizdu, kad tradicinė retorika ir ideologija reikiamo rezultato neduos. Kalbinė bendruomenė / visuomenė / valstybė turi ne išgirsti, bet pajusti kalbos vertę ir naudą. Tam reikalingas naujas požiūris į kalbą. Nereikėtų atidėlioti, jei norime stiprios, inovacijoms ir konkurencingumui pasirengusios kalbos. Priešingu atveju, šių eilučių autorė prognozuoja, kad jau po dvidešimt penkerių metų lietuvių kalbos mums reikės tik pas močiutę paprašyti barščių, o moderniuose mokslo centruose kalbėsimės kitomis, ir nebūtinai anglų, kalbomis.

Savieigai palikti procesai, įvertinus socialinių procesų dabartinę kaitą, greičiau nei tikimės, mums tepaliks minėtų barščių arba kopūstienės paprašymo alternatyvą iš kol kas neriboto skaičiaus galimų. Turėdami strategiją daug lengviau išspręsime daugelį „karštų“ klausimų: vietovardžių, pavardžių, ankstyvo kitų kalbų mokymo, kalbos norminimo lygio ir ribų, ir t. t.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius, vadybos ir komunikacijos profesorius Arūnas Augustinaitis ir straipsnio autorė konferencijoje pristato naują požiūrį į kalbą, kaip į svarbiausią Europos konkurencingumo didinimo veiksnį ir sumanios specializacijos pagrindą. Naujas, ekonominis požiūris į kalbą, jos kuriamąją galią, sukurtų naujų kalbinių profesijų – kalbos trenerio, kalbos vadybininko, kalbos konstruktoriaus ir kt. – poreikį. Lietuvių kalbos strategija, kalbą suvokiant trimatėje erdvėje, turi būti dabar kuriamų sumanių specializacijų prioritetas.

Lietuviškumo, glūdinčio lietuvių kalboje, pagimdytos idėjos per kūrybiškumą virsta konkurencingomis išskirtinėmis inovacijomis, o pastarosios ekonomine ir socialine bei kultūrine nauda. Tai yra pagrindinė kalbos išsaugojimo strategija.

Ji reikalauja daug darbo: pakeisti visuomenės požiūrį, keisti kalbos mokymo sampratą švietimo sistemoje, aukštajame moksle, moksle, kultūroje ir t. t. Tačiau konferencija „Vienijanti įvairovė“ mums, lietuviams, atskleidžia, kad turime du pasirinkimus: nedaryti dėl savo kalbos nieko, nes esame maži, ir padaryti viską, ko reikia, nes niekas kitas už mus šito nepadarys. Renkamės mes.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.