Pasaulio litvakai nesudegino tiltų su Lietuva

Atvykusius į gimtąją Lietuvą žydus kaskart užplūsta prieštaringi jausmai. Taip buvo ir šią savaitę – minint Vilniaus geto likvidavimo 70-metį ir vykstant Pasaulio litvakų kongresui.

Sh.Ben-Zvi prisiminė ir žygį į žydų žudynių vietą Aukštuosiuose Paneriuose.<br>Nuotr. iš asmeninio Sh.Ben-Zvi albumo
Sh.Ben-Zvi prisiminė ir žygį į žydų žudynių vietą Aukštuosiuose Paneriuose.<br>Nuotr. iš asmeninio Sh.Ben-Zvi albumo
Daugiau nuotraukų (1)

Birutė Vyšniauskaitė

Sep 28, 2013, 6:00 AM, atnaujinta Feb 21, 2018, 5:06 PM

„Greičiausiai mūsų slapta kas nors klausosi. Izraelyje tarnyba, užsiimanti tokiais reikalais, vadinasi Bendrojo saugumo tarnyba. O koks jos pavadinimas Lietuvoje?” – taip linksmai pokalbį su „Lietuvos rytu” pradėjo žinomas Izraelio žurnalistas 65 metų Shmuelis Ben-Zvi, kilęs iš Vilniaus.

Prieš keturiasdešimt dvejus metus išsipildė jo iškentėta svajonė – palikti SSRS okupuotą Lietuvą ir su motina bei kitais litvakais išvykti į Pažadėtąją žemę.

Tačiau pastaruosius dvidešimt metų Izraelio valstybinio radijo žinių redaktorius ir diktorius, Tel Avivo žurnalistų asociacijos valdybos narys Sh.Ben-Zvi beveik kasmet atvyksta į savo gimtąjį Vilnių.

Nepraleidžia jis ir kas ketverius metus vykstančių litvakų kongresų.

– Ar gyvendamas Izraelyje jūs pats sau ir kitiems primindavote, kad esate kilęs iš Lietuvos, vadinamos Šiaurės Jeruzale?

– Pirmuosius dešimt metų – ne. Tokią mano ir daugelio kitų litvakų nuostatą lėmė aplinkybė, kad išvykimo iš Lietuvos 1971 metais neįmanoma laikyti normaliu išvažiavimu.

Tada mes visi bėgome, nes ilgus metus buvome persekiojami už siekį išvykti į savo istorinę tėvynę, už hebrajų kalbos mokymąsi.

Už tai dvi savaites net Lukiškių kalėjime esu praleidęs.

– Buvote kuo nors ypač pasižymėjęs, kad sovietų valdžia su jumis taip pasielgė?

– Gyvendamas Vilniuje lankiau folklorinį žydų dainų ir šokių ansamblį.

1971 metų rugpjūčio 1 dieną, kai minimas pirmosios ir antrosios Jeruzalės šventyklų sugriovimas, su maždaug septynių šimtų bendraminčių kolona iš miesto centro patraukiau žydų žudynių vietos Aukštuosiuose Paneriuose link (tuo metu Vilniuje gyveno apie 16 tūkst. žydų, dabar – apie 3 tūkst. – Red.).

KGB buvo užblokavęs visus kelius, kolona buvo išsklaidyta ir iki Aukštųjų Panerių nusigavome patys.

Tikslą pasiekė maždaug penki šimtai jaunuolių.

Iš geltonų gėlių sudėjome šešiakampę žvaigždę, sukalbėjome maldą už žuvusius ir vėl mes visi kartu patraukėme Vilniaus link.

Mus pasitiko sovietinės milicijos „voronokai”. Šiais automobiliais atvykę kagėbistai iš visos minios pasirinko tik septynis ar aštuonis aktyvistus. Tarp jų buvau ir aš.

– Negi tarp jūsų buvo tiek mažai aktyvistų?

– Žinoma, ne. Bet tais laikais SSRS buvo labai madingi parodomieji politiniai procesai.

Buvo plačiai pagarsėję Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), Kišiniovo, Rygos procesai.

Tokį bandyta surengti ir žydų aktyvistams Vilniuje.

Tada aš važinėjau po tuometę SSRS rinkdamas žmonių parašus po peticija Jungtinėms Tautoms už tai, kad žydams būtų suteikta teisė vykti į Izraelį.

– Nors jūs ir bendraminčiai sovietų okupuotoje Lietuvoje buvote persekiojami, vis tiek širdyje likote litvakai?

– Be abejo – litvakai visada buvo labai vieningi.

Man atvykus į Izraelį jau buvo susikūrusi ne tik litvakų bendruomenė, bet ir litvakų vilniečių organizacija.

– Ką jau gyvendami Izraelyje litvakai dėl buvusių persekiojimų dažniausiai kaltindavo – Lietuvą ar SSRS?

– Atsakydamas į šį klausimą norėčiau papasakoti, kaip po dviejų savaičių, praleistų Lukiškėse, buvau tardomas Vilniuje, KGB būstinėje.

Šešias valandas neduodami netgi atsigerti ir neišleisdami į tualetą mane tardė du karininkai – lietuvis ir rusas.

Susidarė įspūdis, kad vienas dėjosi geruoju, o kitas – bloguoju. Kai buvo nutarta mane išleisti su sąlyga, kad bet kada galiu būti vėl iškviestas tardyti, ilgu KGB rūmų koridoriumi lydėjo lietuvis karininkas.

„Jeigu ir toliau taip laikysiesi, nieko bloga tau neatsitiks”, – tyliai jis man pašnabždėjo į ausį įpusėjus koridorių.

Tai išgirdęs negalėjau patikėti, kad esu sveiko proto ir nuovokos.

Net apsidairiau, norėdamas įsitikinti, ar šalia manęs daugiau nieko nėra – tik tas lietuvis tardytojas.

Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po šio tardymo gavau leidimą išvykti į Izraelį.

Nemanau, kad tas gerasis tardytojas man kuo nors padėjo.

Greičiausiai viską lėmė įvairių aplinkybių sutapimas.

Tačiau kad ir kaip būtų, tas lietuvis tardytojas mano atmintyje išliko su dideliu žmoniškumo pliusu.

– Kaip per tuos keturis dešimtmečius keitėsi litvakų požiūris į Lietuvą? Gal jau aptirpo nuoskaudų ledai? Ar iki šiol vengiama kalbėtis apie buvusį gyvenimą gimtinėje?

– Nors ir nedaug, vis dar yra žmonių, kurie tiesiog neapkenčia visko, kas susiję su Lietuva, dėl to, kad lietuviai dalyvavo žydų žudynėse.

Tačiau mano kartos žmonės ir jaunesni, kurie atvyko į Izraelį prieš 20–30 metų ar vėliau, pastaruoju metu vis dažniau važiuoja į Lietuvą poilsiauti ar susitikti su draugais.

Kai šių metų spalio pabaigoje bus pradėti vykdyti tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Tel Avivą, manau, dar daugiau izraeliečių lankysis Lietuvoje.

Tai liudija, kad litvakai nepamiršo Lietuvos, savo Vilniaus – Šiaurės Jeruzalės.

– Jūs – žurnalistas ir visada turėjote daugiau informacijos nei daugelis apie tai, kas vyksta buvusioje SSRS ir Lietuvoje. Kada jums kilo noras sugrįžti į gimtąjį Vilnių?

– Mintis, kad galbūt derėtų atvykti į Lietuvą, o ypač į Vilnių, kur gyveno tėvas, kilo gal tik kokiais 1986-aisiais.

Iki to laiko apie tai net nesusimąstydavau.

Viena vertus, dar nebuvo užgijusios senos nuoskaudos, kita vertus, praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio repatriantai žydai siekė kuo greičiau tapti tikrais izraeliečiais, niekuo nesiskiriančiais nuo tų žydų, kurie gimę Izraelyje.

– Ar pavyko tokiems tapti?

– Manau, kad ne – vis tiek išliko tam tikrų skirtumų tarp žydų, gimusių, užaugusių Izraelyje, ir atvykėlių, nors įvairiausiuose valdžios postuose, kitose srityse daug litvakų.

– Ar nežeidžia tai, kad Izraelio senbuviai yra lyg ir pranašesni?

– Ne, juk visų mūsų teisės lygios. Jeigu mane koks nors žydas, gimęs Izraelyje, pasiunčia velniop ar dar toliau ir siunčia atgal į Lietuvą, aš jam galiu atrėžti, kad jis – laukinis, žmogus be jokios kultūros!

Kai man Lietuvoje kas nors paniekinamai rėždavo į akis: „Tu žydas”, negalėdavau atkirsti: „O tu – prakeiktas lietuvis!”

Lietuvoje netgi tada, kai mane gindavo lietuviai, nesijausdavau lygus tarp lygių, o Izraelyje visi žydai lygūs ir galime vienas kitą pasiųsti bet kur. (Juokiasi.)

Šis suvokimas pirmaisiais gyvenimo Izraelyje metais man buvo tikra laimė.

– Vis dėlto kaip jautėtės, ką išgyvenote, kai atvykote į Lietuvą aplankyti tėvo po daugiau kaip septyniolikos metų pertraukos?

– 1989 metais dirbau Maskvoje. Prieš pat Naujuosius metus niekam nieko nepranešęs sėdau į traukinį Maskva–Vilnius.

Po daugelio metų vėl pamačiau apsnigtas Vilniaus gatves, ir širdį užliejo jausmai – prisiminiau paauglystę, jaunystę, viską, kas buvo susiję su ankstyvuoju mano gyvenimo periodu.

Mano manymu, maždaug 1990-aisiais apskritai prasidėjo ne tik litvakų atsigręžimas į Lietuvą, bet ir Izraelio bei Lietuvos santykių atšilimas.

Šiuos procesus lėmė ir tai, kad Lietuva į Izraelį atsiųsdavo puikius ambasadorius.

Alfonsas Eidintas, Asta Skaisgirytė-Liauškienė, o dabar – Darius Degutis tiesiog po kruopelytę statė ir tebestato naujus tvirtus tiltus tarp abiejų valstybių.

Pastarosiomis dienomis Vilniuje vykusiame Ketvirtajame pasaulio litvakų kongrese dar buvo girdėti senosios kartos žydų, patyrusių holokausto baisumus, ištartų karčių žodžių lietuviams.

Tačiau aš išgirdau ir tai, kad Lietuvos valstybė eina keliu, kuriame vis daugiau atgailos už praeitį ir siekio kurti bendrą ateitį su žydais ženklų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.