O dabar aš susikišiu rankas sau į kelnių kišenes, kad sutvardyčiau norą visus jus kolektyviai paimti už pečių ir papurtyti, piktai žiūrėdamas į akis. Kad atsipeikėtumėte pagaliau vieną kartą.
Žiaurūs įvykiai Panevėžio rajone, nelaimingoji išprievartauta mergaitė, nesulaukusi pagalbos ir baigusi gyvenimą degančio automobilio bagažinėje, ir viskas, kas buvo po to, dar kartą patvirtino seną, bet nemėgstamą tiesą: kančia ir nelaimės nesutaurina, neprideda proto ir jautrumo, o veikia tik neigiamai, žlugdo ir silpnina, ir parodo kiekvieno mūsų blogiausias puses.
Protingi žmonės po tokių tragedijų atsidūsta, dar kartą prisimena, kad pasaulis gali būti baisi vieta ir galvoja, kaip čia padarius, kad būtų geriau. Visi kiti puola blaškytis ir rėkauti, ieškoti kaltų ir dar kandžioti vieni kitus, kaip žiurkės narve.
Pagal tai, kiek čia buvo riksmo ir blaškymosi, lengva matyti, kas turi persvarą: ar protingieji, ar tie visi kiti.
Tai, kad Bendrasis pagalbos centras negalėjo nustatyti vietos, iš kur buvo skambinta, tikrai yra sistemos trūkumas. Apmaudus, turbūt išvengiamas, ir šį kartą turbūt kainavęs žmogaus gyvybę (žinoma, galima - tačiau nereikia - spėlioti, ar būtinai policija būtų spėjusi pasivyti automobilį ir išgelbėti pagrobtąją auką, net jei būtų žinojusi vietą).
Tačiau yra klaiku žiūrėti, kaip po tragedijos užsisuko kažkokia viduramžiška raganų medžioklė, vieši pamišėlių pasirodymai, kur stigo tik būgnų mušimo gatvėse, eisenų su deglais, o taip pat laužų ir kartuvių turgaus aikštėse.
Įsiutusi liaudis ir viešieji žmonės reikalavo atsistatydinimų, dar geriau – kalėjimo arba katorgos valdininkams, ministrams, mobiliojo ryšio bendrovių vadovams ir jų šeimos nariams, pylėsi tarpusavio kaltinimai ir prakeiksmai, dar ir su lietuvišku burbuliavimu apie tai, kas kiek ko užsidirbo iš sistemos, kuri neveikia visiškai taip, kaip turėtų.
Mažai trūko, ir būtų tekę atkentėti, už kompaniją, dar ir broliams Lavrinovičiams (šiaip sau, tiesiog todėl, kad jie tokie matomi).
Supūliavusi visuomenės vaizduotė jau liejosi ne tik ant kaltųjų, bet ir ant tų, kas pakankamai viešai nesipiktino susidariusia situacija ir nereikalavo bausmių kartu su visais: žiūrėk, kokie ramūs; jie patys, turbūt, iškrypėliai ir nusikaltėlių užtarėjai.
Jokios bausmės susigalvotiems atpirkimo ožiams nepadės sukurti nė truputėlį geriau veikiančios sistemos.
Net kai skambinančiojo vietos nustatymo sistema bus įdiegta, ji negarantuos veikimo visais atvejais. Net kai nelaimės vieta bus nustatyta, nebūtinai bus kam atvažiuoti į nelaimės vietą. Net jei kas nors ten nuvyks, nebūtinai galės padėti. Ir, pagalvokite, nebūtinai kiekvienas patekęs į nelaimę turės mobiliojo ryšio telefoną su pakankamai įkrauta baterija.
Gyvenimas būna yra labai žiaurus. Ir nelaimių, ir pralaimėjimų prieš piktadarius buvo visais laikais: niekada nebuvo sargybos, kuri apgintų nuo visų ir nuo bet ko. Nė viena pilis nebuvo nepaimama. Nėra buvę ugniagesių tarnybos, kuri sugebėtų išgelbėti visus namus nuo gaisro.
Nė viena technologija nėra absoliučiai patikima. Technologijų misija yra palengvinti žmonėms gyvenimą, leidžiant jiems padaryti daugiau, per trumpesnį laiką, mažesnėmis sąnaudomis. Galima įvesti papildomas užtikrinimo priemones ir mechanizmus, daryti viską dar brangiau ir sudėtingiau, bet tai niekada nesuteiks visiško saugumo.
Bankomatai, priklausomai nuo modelio, prieš atiduodami jums banknotus, juos perskaičiuoja septynis kartus, ir vis tiek kartais pasitaiko klaidų.
Tie, kas galvoja, kad visas klaidas ir aplaidumą gyvenime daro tik kiti, ir juos už tai reikia bausti, tegul prisimena, ar patys nė karto nėra palikę neužrakintų durų, įjungtos viryklės ar atsukto čiaupo. Tie, kas kaltina mobiliojo ryšio operatorius už aplaidumą ir aiškina, kad jie turėtų dirbti, geriau patylėtų: jei jiems patiems būtų patikėta tvarkyti sistemą, jie dar ligi šiol stovėtų, nežinodami, nuo ko pradėti. Jie patys radijo imtuve baterijų nepakeistų, o čia apie mobiliojo ryšio ir vietos nustatymo subtilybes aiškina.
Paprasti sprendimai sudėtinguose reikaluose atrodo įmanomi tik labai paprastiems žmonėms. Regis, apie tai jau esu kalbėjęs, bet neprisimenu, nes atmintis jau nebe ta, kaip jaunystėje.
Aš jau čia nekalbu apie kai kuriuos politikus, atėjusius net ne iš viduramžių, o, regis, iš tų laikų, kai žmonės vaikščiojo apsivilkę kailiais: vilkdami per grindinį savo krumplius, jie siūlė neįtikimo skausmo ir apsimestinės užuojautos persunktus pareiškimus ir pasiūlymus, neturinčius jokios praktinės prasmės, apie mirties bausmės grąžinimą ir bausmę kaltiesiems.
Jiems antrino visas tas choras, prarėkęs balso stygas svaičiojimais apie teisėsaugos klanus ir sąmokslus, ir nesugebantis suprasti, kad, jei ir būtų grąžintas mirties bausmės taikymas, bausmę skirtų tie patys teismai, kuriais jie taip nepasitiki, o ne kokia nors piliečių sueiga miesto aikštėje.
Išties, trūko tik pasiūlymų apie viešus nukryžiavimus arba ketvirčiavimus. Proto indo plūduras nusileido pavojingai žemai.
Aš noriu, kad pirmadienį rasčiau jus visus atsibudusius ir vėl protaujančius kaip XXI amžiuje. Ir tai turite padaryti patys, pagalbos centro nusišnekėjimams nėra.
