Dalis jų vyksta mokytis ir pasisemti patirties, bet didžioji dauguma ieško geresnio gyvenimo ir didesnio atlyginimo. Žmogiškai tai suprantama ir pateisinama. Įsitvirtinę svetur, kuria šeimas su vietiniais arba kviečia draugus ir drauges pas save. Taip neturtinga Lietuva turtina kitas valstybes, prarasdama ne menką dalį savo darbingiausios tautos dalies. Statistika sako, kad pusė išvykstančių iš šalies yra tarp 19 ir 29 metų.
Emigracija, ir ją lydintis nutautėjimas būdingas ne tik Lietuvai, bet daugeliui Rytų ir Vidurio Europos šalių. Iš 8 milijonus gyventojų turėjusios Bulgarijos per dešimtmetį emigravo apie milijonas jaunų, nemažai aukštus mokslus baigusių žmonių į vakarų Europą ir šiaurės Ameriką.
Nuo emigracijos taip pat smarkiai kenčia Rumunija, Latvija, Lenkija ir kitos šalys. Lenkijos visuomenė sunerimusi, kad lenkų emigrantai Anglijoje vis dažniau atsisako savo vaikus mokyti gimtosios kalbos lenkų mokyklose, sakydami, kad tai jiems trukdo greičiau integruotis į britų visuomenę. Taip elgiasi ir mūsų tautiečiai, skubiai integruodami savo palikuonis į norvegų, JAV ar britų visuomenes.
Emigrantų, ypač iš nedidelių valstybių nutautėjimas yra tik laiko klausimas. Daugybė lietuviškas šaknis turinčių amerikiečių ne tik kad nemoka lietuviškai, bet ir nejaučia jokių sentimentų Lietuvai. Todėl užuot valstybei metant pinigus vėjais ankstesnės vyriausybės išgalvotiems „globalios“ Lietuvos projektams, stenkimės padaryti taip, kad lietuviams nesinorėtų palikti savo tėvynės.
Emigracija iš savo šalies, kaip sako kai kurie mokslininkai, yra mūsų genuose. Iš tikrųjų, ji nebūtų tokia baisi trijų milijonų tautai, jei mūsų draugės, dukros ir seserys gimdytų daugiau vaikų. Deja, gimstamumas Lietuvoje yra katastrofiškai mažas. Tik islandės Europoje 1000 moterų pagimdo virš 2000 vaikų ir gali užtikrinti natūralų savo tautos prieaugį.
Lietuvaitės gerokai nusileidžia žemyne pirmaujančioms prancūzėms, kurių vienam tūkstančiui tenka apie 1800 kūdikių. Tūkstančiui lietuvių moterų tenka gerokai mažiau nei pusantro tūkstančio gimstančių kūdikių. Panašiai kaip Estijoje, bet mažiau nei daugelyje Europos šalių.
Lietuvoje Eurostato duomenimis iš daugiau kaip 13 procentų bedarbių kas ketvirtas yra jaunuolis (ė), neturintis 25 metų. Nemaža jų dalis yra baigusi aukštąsias mokyklas, kurios, besivaikydamos studentų krepšelių, išleidžia absolventus, negalinčius rasti darbo arba nenorinčius dirbti Lietuvoje.
Stebina dalies visuomenės ir absolventų požiūris, kad šalis, davusi jiems išsilavinimą, negali iš jų pareikalauti, kad jie atidirbtų savo tėvynei ir savo žmonėms, kurių pinigų dėka jie tą mokslą baigė.
Prisiminu, kai prieš keletą metų lankydamas Šveicarijoje Freiburgo universitetą pokalbyje su jo rektoriumi sužinojau, kad studentų mokslą ne retai apmoka bendruomenės, o baigę studijas absolventai grįžta dirbti į tas bendruomenes. Ir jiems yra garbė tarnauti savo kraštiečiams, kurie juos rėmė, kada jie patys pinigų neturėjo užmokėti už mokslą.
Būtų visiška nesąmonė, kad neturtinga Lietuva už savo pinigus ruoštų gydytojus, seseles ar inžinierius turtingai Norvegijai ar Švedijai. Šį procesą, kuris kiekvienais metais įgauna vis didesnį pagreitį, reikia kuo greičiau stabdyti, nes liksime šalimi be būtiniausių specialistų.
Taip sparčiai pataikaudami Skandinavijai, kai net jų parduotuvės atidaryme dalyvauja mūsų prezidentė, tapsime pusiau kolonija, aptarnaujančia tik turtingąsias šalis ir turtingus tų šalių klientus, didinančius savo pelnus. Neužmirškim, kad be Skandinavijos mūsų verslui yra svarbios kaimyninės šalys, ypač Lenkija, o taip pat Vokietija ir kitos ES šalys.
Lietuvoje dėl nemokšiškos švietimo reformos, kai specialistai buvo pradėti rengti visam pasauliui, o ne savo šalies poreikiams tenkinti, pramonininkai priversti agituoti už darbo jėgos imigraciją iš kitų valstybių. Tačiau ką gali pasiūlyti mūsų verslas imigrantams? Daugiausia minimalų arba vidutinį atlyginimą, iš kurio viengungis dar gali šiaip taip pragyventi.
Išimtis yra tik keli šimtai IT specialistų, gaunančių padorias algas. Tačiau jei šeimoje yra du ar daugiau vaikų, jie nuomoja butą arba yra paėmę paskolą, net dviem uždirbant vidutinišką atlyginimą, šeima dažniausiai atsiduria žemiau skurdo ribos.
Paradoksali situacija. Verslas ieško pigesnės darbo jėgos svetur – daugiausia trečiose pasaulio šalyse, nes anoji gerokai pigesnė. Tuo tarpu lietuviškoji darbo jėga aplenkia lietuvišką verslą, rinkdamasi užsienį, kur verslas lietuviams moka žymiai daugiau. Tokias sąlygas diktuoja kapitalistinės rinkos logika ir laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje bei globalizacijos procesai pasaulyje. Kita vertus, žmogus ne tik darbu gyvas. Yra ne tik šeimos, bet ir tautinės, valstybinės vertybės. Save gerbianti valstybė ir jos verslas rūpinasi, kad valstybė būtų patraukli gyventi ir dirbti pirmiausia saviems, čia gimusiems ir augusiems, neabejingiems savo kraštui piliečiams.
Kodėl mūsų verslas, kartu su vyriausybe ir seimu negalėtų perimti vokiečių, austrų, olandų pavyzdžio, pritraukdami dar besimokantį jaunimą į gamybą, suteikdami jiems darbo vietas ir galimybes būsimai karjerai. Vokiečių absolventas, baigęs mokyklą, įgyja kokią nors darbininkišką profesiją ir tik gerokai gabesnis paskui renkasi studijas aukštojoje mokykloje. Jaunimo bedarbystė šiose šalyse yra mažiausia Europos Sąjungoje.
Šveicarijoje jau po 10 klasės nemaža dalis moksleivių, pasirinkę profesinį mokymą, daugiau laiko praleidžia gamyboje, nei mokyklos suole. Šveicarų universitetai neštampuoja būsimų bedarbių, o yra tapę visame pasaulyje žinomais mokslo centrais, toli pagal reitingus lenkiantys lietuviškus.
Ciuricho Politechnikos universitetas yra 23-čias pagal reitingus pasaulyje, o Vilniaus nepatenka net į 600-tą vietą. Ten verslininkai neaimanuoja dėl ne kokybiškos darbo jėgos, nes net padavėju dirbti priimamas tik tas, kuris mokėsi juo būti ir turi tos specialybės diplomą, o ne bet kuris iš gatvės, kaip yra Lietuvoje. Jau nekalbant apie kitas specialybes.
