Kas tai lėmė – mūsų valdžios veiksmai ar pačių rusų sumetimai – ne taip svarbu. Svarbiausias klausimas lieka: ko šis karas išmokys Lietuvą ir ar apskritai ko nors išmokys?
Juk akivaizdu, kad kol Rusiją valdys dabartinis režimas, Lietuva, kaip ir kitos šalys, gali tikėtis panašių smūgių bet kurią akimirką. Tad ar vėl lauksime naujos atakos, naiviai tikėdamiesi, kad jo gal ir nebus, ar vis dėlto bent pradėsime galvoti, kaip jų išvengti?
Tikėtis, kad dabartinė istorija ko nors pamokys politikus, žinoma, sunku.
Šįkart stiprėjant Rusijos spaudimui, dar greitesniais tempais didėjo sumaištis Lietuvos valdžioje, kurios atstovai puolė kaltinti vieni kitų.
Valdžia, regis, net nežinojo, į kurią pusę mestis pirmiausia – į Maskvą ar į Briuselį.
Pavyzdžiui, Europos Sąjungos atstovas Rusijoje lietuvis V.Ušackas pasiūlė tartis akis į akį.
Kaip ateityje bus, pamatysime.
O ko pasimokys Lietuvos verslas? Juk būtent jis buvo Maskvos taikiklyje.
Krizės įkarštyje vieni verslininkai ragino greičiau ko nors imtis valdžią ir kaltino politikus nemokant elgtis su Rusija ir gadinant reikalus.
Kiti patys savarankiškai metėsi ieškoti kelių į rusų širdis ir galbūt pinigines.
Bet daugelis, atrodo, tik sukandę dantis laukė, kol audra praeis, ir skaičiavo nuostolius.
Ore liko pakibęs klausimas: ar Lietuvos verslui pagaliau nereikėtų bent pamėginti sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos rinkos ir persiorientuoti į kitas šalis ir jų vartotojus?
Šalies pienininkai dar po didžiosios Rusijos krizės prieš pusantro dešimtmečio iškilmingai prisiekinėjo, kad nuo šiol jų didysis tikslas ir pažadėtoji žemė bus Europa.
Bet šią kryptį iki šiol pasirinko nedaugelis ir tiktai nedideliu mastu. Būtent tos bendrovės dabar ir mažiausiai nukentėjo.
Žinoma, argumentų, kodėl mūsų verslui verta dirbti pirmiausia su Rusija, – aibė. Rinkos dydis, kaimynystė, įpročiai, ryšiai, bendras supratimas, kalba, sąnaudų dydis. Pagaliau didesnis nei kitur ir greitesnis pelnas.
Šie dalykai, kuriuos akimirksniu išvardys bet kuris Rusijoje verslą plėtojantis lietuvis, suprantami ir aiškūs.
Tačiau ne mažiau aišku ir tai, kad kiekvienas toks verslininkas turi sverti, ar visi tie privalumai atperka neišvengiamą ir riziką tapti tenykščio valdininko ar politiko auka.
Žinoma, Lietuva turi išsijuosusi ginti savo verslo interesus bet kurioje pasaulio šalyje. Taip daro visos valstybės. Tačiau ar bet kokia kaina?
Premjeras A.Butkevičius jau pažadėjo rūpintis, kad Europa atlygintų Lietuvos verslininkų nuostolius, kurių jie patyrė per šias Rusijos atakas. Bet neatmestina, kad Briuselyje lietuvių paklaus – kodėl mes turime mokėti už riziką, kurią jūs sąmoningai prisiėmėte?
Nežinia, kaip po dabartinės krizės, kuri greičiausiai bus ne paskutinė, elgsis mūsų verslas. Labiausiai tikėtina, kad kai kurie jo atstovai ir toliau ragins politikus šiukštu „neerzinti Rusijos”, kaip darė iki šiol.
Vis dėlto Lietuvos valdžia bent jau energetikoje yra pasirinkusi nukirsti bambagysles su didžiąja kaimyne, kurios jau seniai yra labiau našta nei nauda.
Tiesa, iki šiol šie užmojai, deklaruoti nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, toliau lieka daugiau žodžiais nei darbais.
Šią savaitę trinktelėjo žinia: solidžioji JAV kompanija „Chevron”, jau laimėjusi konkursą ieškoti Lietuvoje skalūnų dujų, vis dėlto išeina.
Imtos vardyti įvairios priežastys. Esą Vyriausybė delsė galutinai palaiminti dar rugsėjo viduryje pasibaigusio konkurso rezultatus, nebendravo su „Chevron”, o svarbiausia – Seime dalies valdančiųjų pasiūlymu buvo priimti skalūnų dujų paieškas itin griežtinantys įstatymai.
Bet kokiu atveju skilimas dėl šio projekto, ypač tarp pačių valdančiųjų, buvo akivaizdus.
Premjerui remiant amerikiečius, dalis socialdemokratų tam įnirtingai priešinosi.
Antai Seimo Aplinkos apsaugos komiteto galva A.Salamakinas net džiaugsmingai sveikino „Chevron” sprendimą trauktis. Jis pradėjo postringauti, kad JAV bendrovė traukiasi ne dėl „nekaltų” įstatymų, kuriems pritarė net prezidentė, o dėl to, jog Aplinkos ministerija nesutiko pakeisti sutarties ir įrašyti į ją, kad amerikiečiai gali susigrąžinti „sėkmės mokestį”, jei neras skalūnų dujų.
A.Butkevičius viešai niršo dėl tokių saviškio pareiškimų, o už uždarų durų skalbė partijos frakciją bei jos viešųjų ryšių aparatą, kad šie jo negina ir net kenkia.
Būtent tokia chaotiška aplinka ir galėjo tapti pagrindine amerikiečių pasitraukimo priežastimi. Jie, skirtingai nei daug mūsiškių verslininkų Rusijoje, nusprendė, kad rizikuoti Lietuvoje neapsimoka.
Ar taip nepasielgs ir kitas potencialus strateginis investuotojas – Japonijos „Hitachi”? Šis koncernas kol kas laukia, ar Lietuva pagaliau apsispręs dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Užvakar Vyriausybės atstovai vėl paskleidė žinią, jog projektas yra taip patobulintas, kad jis tikrai gali tapti konkurencingas.
Tiesa, jokių patobulinimo detalių nebuvo atskleista, bet dar kartą vėlesniam laikui buvo nukeltas „galutinio sprendimo” terminas.
Taigi lieka tikimybė, kad „atominio” projekto neištiks „skalūninio” likimas.
O kas laukia kitų investicinių projektų?
Apžvalgininkas
