Rusijos valdžios pažadais patikėjęs klaipėdietis netrukus pasijuto spąstuose

Rusijos valdžios viešai deklaruojama pagalba iš svetur grįžtantiems tėvynainiams tėra pasakos lengvatikiams. Tai savo kailiu patyrė klaipėdietis Jevgenijus Sosunovas.

Daugiau nuotraukų (1)

Eglė Petkutė

Oct 13, 2013, 8:06 AM, atnaujinta Feb 21, 2018, 5:29 AM

Prieš ketverius metus jis nutarė pasinaudoti valstybine programa, kuri suteikia galimybę į etninę tėvynę grįžti išeiviams iš Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos.

Susiviliojęs galimybe užsidirbti ir susikurti naują gyvenimą, vyras netrukus pasijuto tarsi spąstuose. Jo šeima ne tik negavo leidimo gyventi Rusijoje, bet ir buvo priversta parduoti viską, ką turėjo, ir sprukti iš šalies.

Prieš tris mėnesius grįžęs į Klaipėdą 49 metų J.Sosunovas įsidarbino taksi vairuotoju. Nuo tada, kai paliko Rusiją, jis nematė savo žmonos ir pustrečių metų sūnaus.

Į uostamiestį prieš tris dešimtmečius J.Sosunovas iš gimtosios Ukrainos atvyko gavęs sovietų valdžios paskyrimą. Saugos sistemų inžinieriaus specialybę turintis ir nemenką darbo patirtį sukaupęs vyras Lietuvoje buvo pradėjęs nuosavą verslą.

Tačiau 2008-aisiais jį, kaip ir daugelį šalies įmonių, užklupo ekonominė krizė. Galiausiai verslas žlugo. Tuo metu vyras buvo ką tik sukūręs antrąją šeimą, buvo paėmęs paskolą būstui.

Mokėti bankui darėsi vis sunkiau, ir šeima nusprendė parduoti butą, kad galėtų padengti paskolą.

Valdžia žadėjo naują gyvenimą

J.Sosunovas suko galvą, kaip išlaikyti šeimą. Netrukus per televiziją išgirdo žinią, kad 2014 metų žiemos olimpinės žaidynės bus rengiamos Rusijos mieste Sočyje.

„Sužinojau, kad rengiantis olimpiadai prireiks daug įvairių sričių specialistų. Pamaniau, kodėl man nepabandžius užsidirbti, juk puikiai kalbu rusiškai, turiu kvalifikaciją, o čia kaip tik labai sunkiai sekėsi“, - paklaustas, kas lėmė sprendimą išvykti į Rusiją, pasakojo J.Sosunovas.

Vyras nusprendė pasinaudoti 2006 metais prezidento Vladimiro Putino paskelbta valstybine savanoriško išeivių, gyvenančių užsienyje, grįžimo į Rusijos Federaciją programa. Vien per pirmuosius dvejus metus jai įgyvendinti žadėta skirti daugiau kaip 17 mlrd. rublių (2 mlrd. litų).

Grįžtančiuosius viliojo valdžios skelbtos garantijos. Žadėta padengti kelionės bei būtiniausių dokumentų tvarkymo išlaidas, netaikyti muito mokesčio įvežamiems asmeniniams automobiliams, rasti būstą, išmokėti vienkartinę pašalpą gyvenimo pradžiai, o neradus darbo, pusmetį mokėti ir socialines išmokas.

Užgriuvo mokesčiai

J.Sosunovas pasilikti gyventi Rusijoje neplanavo, sakė, norėjęs užsidirbti, kad galėtų sugrįžti į Lietuvą ir įsigyti naują būstą šeimai. Jis pasirinko Kaliningrado sritį, kuri yra arčiausiai Lietuvos.

Vyras kreipėsi į Rusijos generalinį konsulatą Klaipėdoje ir maždaug po metų, 2009-ųjų rugsėjį, šeima atvyko į Bagrationovską, esantį už 37 kilometrų į pietus nuo Kaliningrado.

Jau prie Rusijos sienos klaipėdietis susidūrė su realybe, kuri, kaip paaiškėjo, visiškai skyrėsi nuo to, kas buvo žadama.

Pareigūnai pareikalavo 56 tūkst. litų siekiančio muito mokesčio už įvežamą automobilį. Naujasis būstas taip pat nudžiugino tik trumpam.

Sosunovai kartu su dar 40 šeimų, atvykusių iš Kazachstano, Moldovos ir kitų šalių, buvo apgyvendinti buvusiose kareivinėse įrengtuose butuose ir pasirašė pusmečio nuomos sutartį su galimybe ateityje būstą išsipirkti.

„Iš pirmo žvilgsnio butas atrodė tvarkingas ir jaukus – nudažytos sienos, nauja santechnika, tereikėjo sutvarkyti tik vieną kitą smulkmeną“, - pirmuosius įspūdžius prisiminė J.Sosunovas.

Tačiau netrukus vienas po kito prasidėjo rūpesčiai. Šeimai žadėta, kad už butą per mėnesį teks mokėti apie 50 litų nuomą. Ši suma galiojo vos mėnesį, paskui staiga šoktelėjo dvigubai.

Tapo valdžios priešais

Netrukus šeima pastebėjo, kad vanduo tokios prastos kokybės, kad jo nebuvo įmanoma gerti. „Važiuodavau 40 kilometrų, kad nupirkčiau geriamojo vandens maistui“, - teigė J.Sosunovas.

Tačiau didžiausios bėdos užgriuvo žiemą. Pro nesandarius langus veržėsi šaltis, langų rėmus iš vidaus dengė storas ledo sluoksnis, kambaryje net šiltai apsirengus būdavę nejauku, nors sąskaitos už šildymą buvo didžiulės. Tuo metu šeima laukėsi kūdikio.

Negalėdamas susitaikyti su tokiomis gyvenimo sąlygomis, J.Sosunovas pasiskundė vietos valdžiai. Nuo tada pajuto itin didelį valdininkų priešiškumą, dėl kurio gyventi pasidarė dar sunkiau. Šeima pasijuto įkliuvusi į spąstus, nes nematė prasmės likti, o išvykti irgi buvo neįmanoma.

„Nieko tenai nepažinojome, nebuvo kam paskambinti, paprašyti pagalbos ar patarimo. Gerai, kad atsirado bent keli geri žmonės. Vienas iš jų – gimdymo namų vyriausiasis gydytojas“, - prisiminė J.Sosunovas.

Nors Rusijoje gyveno jau beveik pusmetį, šeima niekaip negalėjo gauti registracijos pažymos iš vietos migracijos tarnybos. „Jie net nesivargino aiškinti, kodėl dokumento neišduoda, jiems buvo tas pats. Jeigu skundiesi, vadinasi eini prieš valdžią – tampi jos priešu“, - Rusijos valdžios santykių su piliečiais ypatumus paaiškino klaipėdietis.

Skundai atsirūgo

Vyrui sunkiai sekėsi susirasti darbą. Legaliai įsidarbinti jis negalėjo, nes šioje šalyje nebuvo registruotas. Duoną šeimai užsidirbo teikdamas taksi paslaugas.

J.Sosunovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo žmona turi Rusijos pilietybę, tokią pačią įgijo ir jų Kaliningrade gimęs sūnus. „Turime tik gimimo liudijimą, bet be registracijos pažymos nebūtume galėję vaiko vesti į darželį, gauti kitų socialinių paslaugų. Kitaip tariant, mano sūnus tenai niekur neegzistuoja, jo nėra“, - absurdiška situacija stebėjosi J.Sosunovas.

Šeima ir toliau jautė milžinišką spaudimą, gyventi svečioje šalyje darėsi vis sunkiau. Pasibaigus būsto nuomos sutarties terminui, valdininkai atsisakė ją pratęsti, motyvuodami tuo, kad šeima skolinga apie 11 tūkst. rublių (beveik 900 litų) už dujas.

J.Sosunovas paprašė leisti skolą išmokėti dalimis, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Vietos valdžia šeimą padavė į teismą.

„Bandžiau su jais kalbėtis, klausiau, kodėl neužtikrina gyvenimo sąlygų, o reikalauja mokėti už tai, ko nėra. Man buvo atsakyta: „o kodėl tu tiek daug klausinėji?“ - žeminantį pokalbį prisiminė vyras.

Kreipsis į Strasbūro teismą

Pasijutęs visiškai užspeistas į kampą, J.Sosunovas kreipėsi į Lietuvos konsulatą Kaliningrade ir paprašė sūnui išduoti lietuvišką pasą, o žmonai – vizą. Diplomatai šį prašymą patenkino.

Baimindamasis dar didesnio valdžios persekiojimo, J.Sosunovas pardavė turėtus daiktus, grąžino skolas ir skubiai išvyko į Lietuvą. Žmonos ir mažamečio sūnaus vyras su savimi į Klaipėdą neparsivežė, sako norintis pirma užsidirbti šiek tiek pinigų ir susirasti padorų būstą.

Dabar butą tenka nuomotis, o naujam taupyti iš kuklios taksi vairuotojo algos. Jeigu nepavyks užsidirbti čia, J.Sosunovas žada bandyti laimę užsienyje. Tačiau su visam išvykti neketina, nes Lietuvą laiko savo tėvyne ir čia jam geriausia: „Kai kas mano, jog važiavau į Rusiją tikėdamasis rasti Eldoradą. Taip nebuvo. Aš norėjau dirbti ir užsidirbti, bet likau apgautas.“

Grįžęs į Klaipėdą J.Sosunovas kreipėsi dėl nemokamos teisinės pagalbos. Vyras tikisi, kad advokatai padės jam pateikti skundą Europos žmogaus teisių teismui.

„Noriu, kad teismas atsakytų, ar Rusijos valdžia, kuri vis deklaruoja gerbianti žmogaus teises, savo veiksmais nepažeidė mano ir mano šeimos teisių. Įsitikinau – toje šalyje nereikia protingų ir drąsių žmonių“, - neslėpė apmaudo klaipėdietis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.