Jei nėra jokių žinių, vadinasi, prastokai dirbo žvalgyba. Nors jos paslaugų net nereikėjo: Rusija jau seniai ir viešai nusprendė supykti – nebepirkti iš Lietuvos nei varškės, nei žuvies, nei mėsos.
Tačiau šalies, kurią didžioji kaimynė paniekinamai vadina imperine retorika kalbančiu mikroskopiniu naujadaru, ministras pirmininkas, nežinia kur paskaitęs tokius grasinimus, puolė visų raminti: „Niekam neuždrausta rašyti, o mums svarbiausia skaityti ir toliau dirbti, eksportuoti tiek pieno produktus, tiek mėsą.”
Ir gamintojai, prikrovę pilnus sunkvežimius, nuskubėjo į pasienį. Deja, atsitrenkė į geležinę sieną: sukite atgal, arba supūdysime jūsų skilandžius ir sūrius.
Ką darė Vyriausybės vadovas? Nieko. Užtat jau kitą dieną jam atsivėrė akys ir protas: pasirodo, pieno karas neigiamai paveiks ne tik perdirbėjus, bet ir visą šalies ekonomiką. Todėl reikia imtis veiksmų.
Kadangi Rusijos premjerui D.Medvedevui prisiskambinti nepavyko, premjeras raportavo apie sėkmingas telefono derybas su... „Rospotrebnadzor” vadovo pavaduotoju.
Šis panorėjo, kad Lietuva skirtų derybininką. Ir premjeras pakluso: į Maskvą skubiai nusiųstas jo patarėjas sveikatos klausimais A.Vinkus.
Praregėjęs A.Butkevičius žengė dar toliau. Pasirodo, verslo nuostoliai tokie milžiniški, kad juos reikės kompensuoti. Kadangi valstybė atliekamų pinigų nelabai turi, teks kreiptis išmaldos į Briuselį.
Kai per savaitę žmogus šitaip radikaliai sugeba pakeisti nuomonę tuo pačiu klausimu, priežastis gali būti nebent proto nušvitimas.
Kas padėjo premjerui atsikvošėti? Gal patarėjai?
Neatrodo. Mat jie kaip tik dažniausiai elgiasi priešingai. Premjerui kiaulystę iškrėtė S.Jakeliūnas, užsimojęs jau nuo kitų metų panaikinti pervedimus į privačius pensijų fondus. Neva taip daro kai kurios kaimyninės šalys, nes dabartinis pensijų sistemos modelis jau paseno.
Kai krūva žmonių dar neapsisprendusi, kaip toliau kaupti pensiją, siūlymai dar labiau sujaukti jau, regis, nustatytas taisykles veda tiesiog į neviltį. Todėl A.Butkevičius priverstas skubiai neigti patarėjo postringavimus: niekas tų pervedimų nesirengia stabdyti.
Paneigė ir, atrodo, galėjo bent trumpam atsipūsti. Kur tau!
„Chevron” dėjo skambų antausį: amerikiečiai nutarė atsisakyti planų išgauti Lietuvoje skalūnų dujas.
Iš Vyriausybės rūmų nuskambėjo diplomatiški apgailestavimai – juos į premjero lūpas sudėjo spaudos tarnyba.
Jų būtų pakakę, jei į viešumą nebūtų išlindęs įrašas su patarėjos J.Juozaitienės pamokslu Žygaičių bendruomenei.
Ši moteriškė ramino prieš skalūnus protestuojančius gyventojus: esą dabartinė valdžia specialiai nustatė didžiulius mokesčius, todėl „Chevron” tikrai nepradės urbinti gręžinių jų sklypuose.
Jei ji teisi, tai – skandalas. Jei ne – reikia mesti iš darbo taip tauzijančią patarėją. Ką darys premjeras? Teisingai, aiškinsis. Tik ne jis pats, o komisija ar kokia nors darbo grupė, kurias taip mėgsta kurti dabartinė Vyriausybė.
Žodžiu, vienas vargas su tais patarėjais. O dar čia partijos bendražygis A.Salamakinas atvirai džiaugiasi „Chevron” pabėgimu ir pažada už tai uždegti žvakę bažnyčioje. Dar užsimena ir apie kažkokį tik Vyriausybei žinomą sėkmės mokestį. Tenka neigti ir tokias kalbas.
Sunku dirbti, kai svetimi smūgiuoja, o saviškiai nuolat kaišioja pagalius į ratus. Kitas neištvertų. Tačiau A.Butkevičius ir tvirtas, ir lankstus. Kaip koks agentas Smitas iš filmo „Matrica”: bet kada sugeba pasiversti bet kuo, kad tik pasiektų savo tikslą.
Tik kai vieną dieną žmogus kalba vienaip, o kitą – kitaip, norom nenorom kyla klausimas: kodėl? Tačiau jei atsakymą parengtų spaudos tarnyba, jis tikrai skirtųsi nuo to, kokį išrėžtų tiesiai paklaustas improvizacijų meistras A.Butkevičius.
