Kad tuo įsitikintum, tereikia žvilgtelėti į straipsnių komentarus – nebūtinai portale lrytas.lt, tai galioja praktiškai visai lietuviškai internetinei žiniasklaidai. Dažnas komentaras, netgi kai komentuojama išsamiai, šmaikščiai, pasitelkiant visai tvarkingą argumentaciją, lekia pro šalį dėl paprasčiausios priežasties – komentuojama neskaičius straipsnio. Tiktai pasižiūrėjus nuotrauką ir, geriausiu atveju, po nosimi išslebizavojus antraštę.
Kaip pavyzdį pateiksiu porą pastarųjų savo straipsnių – peržvelgus komentarus po jais rimtai suabejojau tų, kuriuos iš inercijos vis dar vadiname skaitytojais, gebėjimu skaityti.
Štai straipsnis apie Vilniaus miesto informacinį leidinį turistams „Vilnius in your pocket“. Pavadinimas - „Naujas Vilniaus simbolis – rusų krokodilas ant oranžinio dviračio“. Nuotraukoje matyti leidinio viršelis – žmogus su krokodilo kauke, važiuojantis minėtu dviračiu.
Ir pilasi, liejasi laisvai komentarai apie tai, nuo kada krokodilai turi tautybę, kodėl krokodilas rusų, o ne afrikiečių ar amerikiečių, ir kokiam kvailam žurnalistui galėjo tas ant dviračio užsodintas kaukėtasis pasirodyti panašus į sovietinių filmukų herojų krokodilą Geną.
Na taip, išties nepasirodė panašus. Bet pačiame leidinuke juodu ant melsvo buvo nurodyta, jog tai Gena, „buvęs garsus Rusijos krokodilas“. Ir kiekvienas, kuris skaitė straipsnį, turėjo tai perskaityti. Nebent būtų visiškai sutrikęs sugebėjimas suvokti tekstą.
Kitas pavyzdys – džiuginanti žinia apie Nobelio premijos laureatą Robertą Shillerį, kuris, pasirodo, yra lietuvis. Ir vėl komentarai banguoja – o ar jis bent kartą buvo Lietuvoje? Koks jis lietuvis, su tokia pavarde? Netgi keliamas klausimas, ar R.Shileris pats save laiko lietuviu, nors straipsnis ir yra būtent apie tai, kad šis pasaulinio garso ekonomistas ne kartą lankėsi Lietuvoje, gilinosi į savo giminės istoriją, o jo nelietuviškai skambanti pavardė tokia yra todėl, kad į JAV emigravęs senelis buvo kilęs nuo Mažosios Lietuvos.
Nepaisant gerų nacionalinių diktantų rezultatų, vis vien neapleidžia nerimas dėl tautos raštingumo. Pasiteiravus neseniai mokyklas baigusių pažįstamų paaiškėjo, kad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas išnykęs toks dalykas, kaip atpasakojimas. Šiuolaikiniai moksleiviai rašo rašinius ir interpretacijas, mokosi pateikti ir argumentuoti savo nuomonę, bet visiškai nebesimoko suvokti teksto.
Galbūt tai, o gal tiesiog nuolat greitėjantis gyvenimo tempas verčia žmones gaudytis informaciją paskubomis, nesigilinant, ir galvoje susidėliojant vaizdą iš spėtų nugriebti nuotrupų. Paradoksas, kad net ir nesupratus, ir neradus laiko gilintis, vis vien jaučiamas poreikis kažką pasakyti. Tam dalykui laiko jau nebegailima, netgi įsileidžiant į ilgai trunkančias karštas polemikas.
Karštas, tačiau beprasmes. Nes prasmingos jos gali būti, tik jeigu yra „į temą“. Prasmingų ir konstruktyvių diskusijų labai reikia. Tačiau būtina jų sąlyga – suprasti, apie ką ta diskusija. Sugebėti suvokti tekstą ir oponentų pasisakymus.
Gal vertėtų šalia nacionalinio diktanto konkurso rengti ir nacionalinio atpasakojimo konkursą? Įdomu, ar teksto suvokimo įgūdžiai pasirodytų tokie pat geri, kaip rašymo?
