Mūsų parlamento narys Bronius Bradauskas, prisiekęs Lietuvos Respublikai, neleidžia mūsų šalyje svečiams rodyti dokumentinio filmo apie mūsų naujausią istoriją, kad ko nepagalvotų rusų diplomatai, kurie ten gali ateiti.
Žinote, jei šitų įvykių scenarijų aš būčiau surašęs prieš savaitę ir sugalvojęs štai tokį siužetą apie filmo uždraudimą, jūs visi man sakytumėte, kad baik jau, tokio nebus, na, tiesiog negali būti. Nesvaik, rašytojau.
Negalėtų taip būti, pasakytumėte jūs, kad be artimųjų pagalbos prisižiūrintis, ryte kelią į darbą randantis, pats drabužius apsivelkantis ir savarankiškai besimaitinantis asmuo gali tiek nuklajoti, kad pradėtų elgtis kaip kolūkio pirmininkas, pas kurį atvažiuoja partijos rajono komiteto svečiai ir kuris iš švento drebulio ir pasimetimo pradeda blaškytis, stumdydamas kontoroje gėlių vazonus, pats puldamas ant kelių tualete ir šveisdamas plyteles (o ką jei užeis?!), ir perbalęs daryti vieną kvailą sprendimą po kito, nes baimė sukausto protą.
Tai kas dabar svaigsta – jūs ar aš? Tikrovė nurungė drąsiausias svajones. Taip būna retai, bet būna. Maža to, ryšį su žeme praradęs ir raudoname kosmose skrendantis veikėjas aiškino dokumentinio filmo kūrėjams, kad kūrinį reikia pataisyti, nes ten nepakankamai rodo Algirdo Brazausko, ir per daug – Vytauto Landsbergio. Kas nors, prašau, įžnybkite man, nes aš taip nebūčiau sugalvojęs. Tai yra neįtikėtina.
Per daugiau kaip du dešimtmečius buvome atpratę, kad „partinio aktyvo“ grybai aiškina menininkams, kaip rašyti knygas, piešti paveikslus ar tašyti granitą, kad būtų teisingiau ir labiau prie teisybės. Garbės žodis, kaip toli turi būti nuvažiavęs sveiko proto traukinys, kad net nebegirdėti švilpuko: šiuo atveju Seimo narys ne tik aiškina, kad filmą reikia taisyti, bet ir nė kiek nesigina taip sakęs. Jis nemato jokios problemos.
Draugo Bradausko poelgis yra ne skirtingos nuomonės pasireiškimas, kaip jums galėtų pasirodyti. Jis dėl nieko nesigaili, nieko neatsiprašinėja ir yra visiškai tikras savo teisumu.
Tai tiesiog dar vienas liudijimas, kad jau daug laiko praėjo nuo 1990–1991 metų įvykių, ir tie, kas neturėjo stuburo, tačiau kažkaip bandė vaikščioti stati, prisilaikydami už sienų (vis dėlto sugebėdavo matyti, kad aplinkui yra išsitiesusių žmonių, nenorėjo atsilikti), dabar jau nebesivargina.
Kiek čia galima apsimetinėti, šliaužiokim, kaip esam įpratę, mums taip patogiausia. Mus patrynė šarvuočių vikšrais ir pašaudė? O mes pabūkim protingi ir pragmatiški, atraskim savyje tūnantį vidinį roplį ir apsisukę pasilenkim bučiuot kanopos. Gal tada iš mūsų nupirks sūrelius ir jogurtus. Velniai rautų, mes viską padarysim, tik pirkit jau.
Atsiprašau, kad šis tekstas toks pasimetęs. Aš negaliu ramiai rašyti, kai mano Lietuvoje prasideda kažkokia raganų puota pagal šunsnukių taisykles.
Kai kas nebeturi jokių vertybių, bendrų su padoriais žmonėmis, jie suįžūlėjo ir spjaudo mums į veidą. Negali būti ramu, kai taip yra.
Kadangi su tais žmonėmis negalima kalbėti padorių žmonių kalba, aš dar turiu patarimų, ką dar reikia ir galima padaryti, kad mūsų bučiniai Kremliaus uodegai būtų dar malonesni.
Atsiprašykim už nepriklausomybę. Tik nevadinkim taip: sakykim, atsiprašom, kad išstojom iš Sovietų Sąjungos. Patikinkim Maskvą, kad tikrai nebeabejojam, kad buvom priimti savanoriškai, ir pažadėkim niekada neminėti „okupacijos“.
Atsiprašykim už buržuazinę trispalvę, kuri gali būti nemaloni Rusijos diplomatams. Geriausia prieš jiems ateinant, nukabinti ir susukus kur nors paslėpti. Paskui galėsim pakabinti vėl, nieko baisaus.
Rimčiausiai reikėtų pagalvoti apie tas avantiūras su narystėmis ES ir NATO. Išstoti iš ES gali būti ne taip lengva (be to, šiuo metu ir pirmininkaujame, tai visai neparanku), be to, dar ir pinigėliai kažkokie nubyra, tai tiesiog pasakykim rusams, kad mes ten per neapsižiūrėjimą pataikėm. Pajuokaukim dar, kad mūsų žmonės už alaus butelį balsavo. Jiems bus linksma girdėt.
Užtat dėl NATO, tai jau pulkim ant kelių ir atgailaukim. Priminkim Rusijos atstovams, kad jie dideli ir stiprūs, ir „jūs ir su tuo NATO mus per dieną užimsit“, ir būtinai dar pajuokaukime, kad mes turim du tankus, ir vienu važinėjam lyginėmis dienomis, kitu – nelyginėmis. Ir papasakokime kokį seną anekdotą apie Petką ir Čiapajevą.
O paskui siūlau susirinkti visiems prie Rusijos ambasados ir iškilmingai suplėšyti arba sudeginti savo lietuviškus pasus, ir tai bus mūsų atgailos ženklas. Ir galbūt tada, pamatę mūsų nuoširdumą, jie suminkštins širdis ir pirks mūsų sūrelius.
