Besipiktinantiems, kad toks pareiškimas nereiškia nei pasmerkimo, nei atsiribojimo, galėčiau priminti, jog dar ne taip seniai šios partijos pirmtakės nariams „pozicija neatspindinti partijos politinių nuostatų“ reiškė netikėtą kelionę į egzotiškus kraštus. Su visa gimine iki kažkelintos kartos. Vyresnieji partiečiai tokią senąją naujakalbę kuo puikiausiai supranta.
Ką reiškia toks socialdemokratų delsimas, gali spėlioti tik nesuprantantieji šios partijos veikimo būdo. Pripratome stebėti revoliucijas realiuoju laiku, skaityti naujienų portaluose komentarus apie įvykius, kurie dar tebevyksta, pirkti ir parduoti nepačiupinėję daikto ir piktintis, jei kitą rytą jo neatneša skubių siuntų kurjeris, pailgintu ir paaukštintu krovininiu mikroautobusu lakstantis lyg sportiniu automobiliu.
Ir net nepastebime, kiek mūsų bendrapiliečių paprasčiausiai nespėja.
Nekalbu apie tuos, kurie sąmoningai pasirenka lėtą mėgavimąsi maistu restorane vietoje greito užkandžio, fotografuoja juostine „Leica“, kainuojančia dešimtis kartų brangiau už tamstų skaitmeninius fotoaparatus, ir dėvi humaniškai savo mirtimi mirusių žvėrelių kailinius. Šitie, prireikus, moka ir paskubėti, o jų lėtumas – veikiau poza, protestas prieš vartotojų visuomenę, o ne negalia.
Mano kaime lėtu mandagiai vadindavo vaiką, kurio protinis vystymasis akivaizdžiai atsilieka nuo bendraamžių. Dažniausiai, bet ne visuomet, tokie gimdavo tuose namuose, kur nesaikingai girtuokliauja jau ne viena karta. Mokykloje jiems sunkiai sekėsi net ir paprasčiausios užduotys, skaityti išmokdavo tik vyresnėse klasėse, o sovietinė profesinio mokymo sistema kažkaip sugebėdavo iš jų padaryti plataus profilio mechanizatorius ir melžėjas. Dabar jau pražilusius, bet taip ir netapusius nei stipriais ūkininkais, nei kvalifikuotais specialistais.
XXI a. pradžios Lietuvos kaime ir mažuose miesteliuose, iš kurių jau spėjo išsivažinėti į miestus ir užsienius kiekvienas, turintis ambicijų bent jau negyventi iš pašalpų, šitie sunkiai besiorientuojantieji laike ir erdvėje piliečiai sudaro vis didesnę gyventojų dalį.
Vargu ar verta stebėtis, kad per rinkimus jie balsuoja už panašius į save, kalbančius aiškiais trumpais sakiniais, parodančius riebiu knygų lapų nevarčiusiu pirštu, kas dėl visko kaltas. Investicijų ir inovacijų jiems geriau išvis neminėti, nes už jų visuomet slypi kokių nors spekuliantų bandymai nuskriausti ir apiplėšti lėtą paprastą žmogų.
Neabejoju, kad LSDP ir kitos dvi valdančiosios koalicijos partijos puikiai išanalizavo, kas ir kodėl už juos balsavo. Akademinės aplinkos kairieji intelektualai, drauge su ponios J.Bielskienės sutuoktiniu, sudaro tokią mažą elektorato dalį, kad dėl jų nė neverta stengtis. Juk vis tiek nepabėgs pas dešiniuosius – pasaulėžiūra neleis. O mano jau minėtam paprastam žmogui kiekvieną žinią reikia pateikti tinkamai adaptuotą. Vaikystėje esu turėjęs keletą knygelių, skirtų ikimokyklinio amžiaus vaikams, nesuplėšomo kartono lapais, su ryškiais piešinukais ir didelėmis raidėmis. Maždaug taip pat pateiktą politinę informaciją gali suvirškinti paprastas žmogus.
Todėl žinia apie penktadieninį skandalą dėl B.Bradausko ir L.Graužinienės pasisakymų apie filmą su Sausio 13-osios vaizdais buvo palikta be oficialaus LSDP paaiškinimo visam savaitgaliui. O per tą laiką paprastas žmogus ramiai galėjo gromuliuoti B.Bradausko priekaištus, neva filme buvo per daug V.Landsbergio ir per mažai A.Brazausko, o Rusijos ambasadorius visai be priežasties būtų erzinamas. Ar dar mažai prisikentėta?
Pirmadieninis pareiškimas, kuriame atsiribojama nuo B.Bradausko, skirtas visai ne paprastam žmogui. Todėl ten galima samprotauti apie „istorijos naudojimą kaip politinės kampanijos instrumentą“ ir prisiekinėti, kad LSDP „nuosekliai gynė, gina ir gins Lietuvos nepriklausomybę“. Tai parašyta B.Bradausko skandalą komentavusiems Andriui Užkalniui su Dovydu Pancerovu, Audriui Bačiuliui iš „Veido“, LRT „valstybininkams“ ir Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei iš „Delfi“. Norėta pasakyti: „Užsikiškit pagaliau, mes irgi už Lietuvos nepriklausomybę, tik paprastam žmogui to neišduokit!“
Partija, kuriai nieko neveikimas, tarsi miegančiai gražuolei, didina reitingus, tenka reaguoti į kritiką tik tada, kai ji užgriūva tarsi lavina, kaip nutiko dėl B.Bradausko pasisakymo. Švelnesniais atvejais galima išdidžiai nutylėti arba užsikimšus ausis transliuoti liaudžiai tą pačią sakmę apie Lietuvą nustekenusį A.Kubilių, kuriai žaliavos parūpintų vis naujos Seimo komisijos.
