Televizija. Amžinas konfliktas

Šis tekstas nebus apie lietuviškus TV kanalus. Tačiau nesusilaikysiu – lietuviškoji televizija man atrodo visai gera. Ypač kai žinai, kokiomis sąlygomis, su kokiais biudžetais ir kokiais terminais dirbama.

Daugiau nuotraukų (1)

Rytis Zemkauskas

Oct 23, 2013, 3:48 PM, atnaujinta Feb 20, 2018, 10:07 PM

Argumentas, kad mūsų ir kitų šalių projektų neverta net lyginti, yra nesąžiningas.

Taip, didelių ir turtingų šalių TV projektuose dirba daug daugiau žmonių, o potencialių žiūrovų, tad ir reklamos pinigų, kiekis didesnis.

Kolegoms patiks, jei pasakysiu, kad pagal tokią logiką kiekvienas atskirai paimtas lietuvis televizijos profesionalas yra vertas dviejų vokiečių televizininkų, kuriuos dar, negana to, gina profsąjungos.

Lyginti verta. Tik kitaip. Išskyrus auditorijas ir vieną kitą didelės erdvės bei kokybiškesnės scenografijos rakursą, mes skiriamės labai menkai – scenarijai panašūs, kai kurie tiesiog nupirkti tie patys, idėjos identiškos, siužeto linijos kartojasi, kompiuterinė grafika ta pati arba labai panaši, laidos montuojamos naudojant lygiai tą pačią techniką ir programas.

Svarbiausias panašumas – įvykių ritmas ir vis dažniau pas mus privaloma konflikto dramaturgija.

Konflikto dramaturgija apėmė visą televizijos erdvę. Anksčiau koks nors CNN beveik genetiškai skirdavosi nuo „Fox”, o BBC apskritai būdavo kitas kosmosas. O dabar būtinybė visur ieškoti konflikto sulygino šiuos kanalus tarsi plentų volas.

Anksčiau stebindavo visuomeninių vokiečių, suomių, britų ar italų kanalų savitumai. O dabar viskas sukonstruota be galo panašiai ir nuspėjamai.

Ar pavyks priimti įstatymą? (Pagaminti „Cezario” salotas, suporuoti pandas, rasti teroristą?) Kas bus, jei nepavyks? Ekspertai, liaudies balsas, įtampa... Jau beveik nepavyko ir čia staiga paaiškėja, kad pavyko! Arba nepavyko, bet kaip netoli buvome. Fuf...

Lygiai tas pats „Discovery”, „National Geographic” ir kituose kanaluose. Ar pavyks rasti anakondą? Ar buvo Adolfas Hitleris ufonautas? Ar tūkstantį metų stovintis tiltas sugrius?

Apie rusiškų kanalų tyčiojimąsi iš žiūrovų čiupakabromis ir drakonais Sibiro kaimuose jau geriau ir nekalbėti. Žodžiu, šiuolaikinė Vakarų (ir mūsų) televizija viską pasakoja per konfliktą.

Ką ten suomiai ar britai. Neseniai prisižiūrėjau mongolų televizijos, kuri irgi iš visų jėgų stengiasi būti ritmiška (ir tai – Rytuose, kur ritmo pojūtis kultūriškai kitas) ir konstruoti konfliktą vakarietiška maniera.

Jiems nė motais, kad tas vakarietiškumas jau seniai tapo rutina ir yra vienodas kaip Vidurio Lietuvos lygumos. Ir visa tai pasaulyje, kur žiūrovas turi ligi šiol neregėtą pasirinkimą, yra gerokai rafinuotesnis (vien „iPhone” funkcijų suvokimas reikalauja nemenko intelekto) ir nuolat skatinamas mąstyti originaliai.

Visi teigia savo originalumą, išskirtinumą, tačiau ir apie maistą, ir apie Dievą, ir apie karą, ir apie meną, ir apie sienų apdailą, ir apie visuotinį atšilimą kažkodėl kalba lygiai tomis pačiomis schemomis.

Man regis, televizija, stovinti prie interneto slenksčio ir laukianti neišvengiamos transformacijos, šiandien galėtų peržiūrėti save, tačiau dar nežino kaip.

Kol nežino, toliau rengia konkursus, kelia, sklaido įtampą ir apskritai stengiasi sudaryti amžiną įspūdį, kad „kažkas vyksta”. Aišku, galima prisidengti Williamu Shakespeare’u ir sakyti, kad pjesės be konflikto nebūna, tačiau po jo dramaturgijoje dar buvo Samuelis Beckettas su Eugene’as Ionesco.

Konflikto dramaturgija man visada ateina į galvą žiūrint detektyvinius serialus – jei tikrovėje koks nors detektyvas patirtų tokių peripetijų tokiu dažnumu, jis jau po trečios serijos gulėtų beprotnamyje.

Tuo tarpu žiūrovas per dieną yra atakuojamas tuzino dėmesio reikalaujančių dramų ir kartais gulasi miegoti teisėtai galvodamas – kodėl, po galais, jo gyvenime taip nieko nevyksta? Gal ką nors padegti?

Galimybę pasikeisti buvo suteikęs... realybės šou. Realybės šou bene pirmą kartą buvo visa apimanti turinio revoliucija. Kažkas tokio, ko televizija nepaveldėjo iš teatro, kino, koncerto arba bendruomenės susirinkimo.

„Realybė” – ši pirmoji tikra televizijos nuosavybė – pradžioje diktavo kitokį ritmą, tačiau vėliau vis tiek tapo konflikto dramaturgijos auka, sutrumpėjo ir tapo perdėm režisuota.

Realybės šou buvo kritikuojami, kol juose paprasčiausiai buvo pasakojamos istorijos. Kai jie virto vien konfliktų kronikomis, kritikai atšoko.

Tačiau grįžkime prie žiūrovo, kuris gulasi miegoti kelias valandas pažiūrėjęs „teliką”. Ar jam kartais neatrodo, kad visą vakarą priešais televizorių buvo įdomu, tačiau nėra taip lengva prisiminti, ką rodė?

Taip gali atsitikti dėl to, kad konflikto dramaturgijos atveju konkreti informacija ar tikrai solidus turinys nelabai ką reiškia – svarbu kaip, o ne kas.

O jeigu paieškojus turiningesnių formų? Televizija, priešingai nei paplitusi nuomonė, tai tikrai gali. Ir labai patraukliai.

„TV antena" 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.