Žinoma, galima teigti, kad tai lėmė iš anksto aiški rinkimų baigtis ir ne itin ryškios dabar jau išrinkto Gruzijos prezidento G.Margvelašvilio bei jo politinių varžovų asmenybės.
Tačiau Lietuvai, kuri ir toliau aktyvią Rytų politiką, atrodo, laiko vienu savo užsienio politikos prioritetų, praėjusio sekmadienio rinkimai buvo ypač svarbūs.
Todėl keistoka, kad didesnių diskusijų ar komentarų nesulaukta ne tik iš apžvalgininkų, bet ir iš oficialių asmenų – politikų bei Europos Sąjungai pirmininkaujančios Lietuvos diplomatų.
Nors šie Gruzijos prezidento rinkimai yra tiesiogiai susiję ir su būsimo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje sėkme, rodos, vienintelė oficiali Lietuvos reakcija buvo prezidentės D.Grybauskaitės sveikinimas G.Margvelašviliui.
„Gruzija išlaikė dar vieną demokratijos egzaminą, ir todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad artėjančiame Vilniaus viršūnių susitikime kartu galėsime įtvirtinti europinį Gruzijos pasirinkimą”, – be įprastų sveikinimo žodžių teigiama Lietuvos vadovės pareiškime.
Bene vienintelis Lietuvos politikas, viešai komentavęs šiuos svarbius rinkimus, buvo juos Gruzijoje stebėjęs Seimo narys M.Adomėnas.
Konservatorius iškėlė ir dabar kone labiausiai visai Europos Sąjungai nerimą keliančią problemą – kaip atgrasyti dabartinę Gruzijos valdžią nuo kadenciją baigiančio prezidento M.Saakašvilio persekiojimo, vos tik baigs galioti jo teisinė neliečiamybė.
Šis nerimas nėra iš piršto laužtas. Gruzijoje netyla gandai apie galimą M.Saakašvilio suėmimą, vos jis paliks prezidento rūmus. Tai, kad premjero B.Ivanišvilio vadovaujama valdžia jau yra už grotų pasiuntusi ne vieną ir ne du anksčiau aukščiausius postus užėmusius M.Saakašvilio rėmėjus, pagrindo tikėti šiais gandais suteikia pakankamai.
Tiesa, išrinktasis Gruzijos prezidentas viešai lyg ir pažadėjo, kad M.Saakašvilis nebus politiškai persekiojamas. Tačiau šis pažadas buvo toks neaiškus ir grįstas išvedžiojimais, kad nedaugelis juo patikėjo.
Galbūt todėl net Europos Komisijos pirmininkas J.M.Barroso, užvakar Briuselyje susitikęs su M.Saakašviliu, pasinaudojo proga dar kartą nedviprasmiškai paraginti Gruzijos valdžią „politines problemas spręsti politinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, per rinkimus, o ne teismuose”.
Atviresnio raginimo nesugalvoti imtis buvusio prezidento teisinio persekiojimo iš Europos Komisijos vadovo sunku būtų ir tikėtis. Ypač kai jis palydėtas tvirtinimu, kad ES ypač atidžiai stebės padėtį.
Ką reiškia tas stebėjimas, taip pat visiems aišku – jeigu M.Saakašvilį pradės persekioti dar iki Vilniaus viršūnių susitikimo, viltys Gruzijai parafuoti Asociacijos sutartį su ES išgaruotų.
Tad ar tikrai Lietuvos diplomatijos tyla šiuo atveju yra gerai apgalvota ir prasminga? Ar tikrai teisinga manyti, kad perspėjimų Tbilisiui pakanka ir dar vieno – ES pirmininkaujančios valstybės vardu – jau būtų per daug? Juk klaidingas Gruzijos valdžios žingsnis labiausiai sužlugdytų būtent Lietuvos planus sėkmingai ir rezultatyviai surengti Vilniaus forumą.
Kita vertus, dabartinė Gruzijos valdžia verta ne vien perspėjimų. Vien tai, kad prezidentas pirmą kartą šiuolaikinėje šios valstybės istorijoje pakeistas normaliu rinkimų būdu, jau savaime milžiniškas žingsnis demokratijos keliu.
Maža to, šie rinkimai ne tik visuotinai pripažinti visiškai laisvais ir sąžiningais. Jie vyko gerokai ramiau ir tvarkingiau nei, tarkim, net praėjusių metų rudenį surengti Parlamento rinkimai, kuriuos M.Saakašvilio sąjungininkai pralaimėjo ir prarado valdžią parlamente.
Todėl neveltui net tarptautiniai stebėtojai po prezidento rinkimų pareiškė ne tik tai, kad jie buvo laisvi bei sąžiningi, bet ir įvertino visą padėtį šalyje kaip rodančią demokratijos „brendimą”.
Tiesa, dabartinis Gruzijos premjeras B.Ivanišvilis ir jo vyriausybė tarptautinėje arenoje dar sulaukia nemažai nepasitikėjimo dėl tikrųjų savo ketinimų ir to, ar jis iš tiesų išpažįsta europietiškas vertybes.
Abejonių kilo ne tik dėl valdžioje buvusių M.Saakašvilio bendražygių teisinio persekiojimo, bet ir dėl mažumų teisių apsaugos ar net religijos laisvės.
Šių metų pavasarį daugiau kaip 20 Europos Parlamento narių, tarp kurių buvo ir V.Landsbergis, net buvo paskelbę specialų atvirą laišką B.Ivanišviliui. Jame buvo perspėjama, kad demokratinių standartų padėties Gruzijoje blogėjimas gali užverti duris glaudesnei integracijai su ES.
Vis dėlto, vertinant ne politines diskusijas, o konkrečius darbus, tenka pripažinti, kad B.Ivanišvilis šalį ir toliau veda ES link.
Be to, net Europos Sąjungos specialusis patarėjas Konstitucijos, teisinės reformos bei žmogaus teisių klausimais Gruzijoje T.Hammarbergas savo raporte rugsėjį pripažino rimtą šios šalies pažangą tęsiant reformas.
Taigi padėtis Gruzijoje iš tiesų nevienareikšmiška. Todėl ir Lietuvos diplomatijai, siekiančiai Tbilisio tolesnio žengimo ES integracijos keliu, ko gero, nevertėtų atsipalaiduoti nei iki Vilniaus viršūnių susitikimo, nei po jo.
