Linksmos kelionės į Anapilį? Jeigu žmogus netikintis, visos užuominos į amžinąjį gyvenimą netinka. Tai ką tuomet daryti? Nes ignoruoti šios šventės neįmanoma. Kapinių kultas, pastatytas ant tvirto pasirodymo prieš kaimynus ir gimines pamato, nesugriaunamas, ir jokie užsieniniai Helovynai šio lietuviško kapinių fetišizmo neišstums.
Jokia kita šventė – Naujieji Metai, Joninės, Velykos – nekalbant jau apie kelias Nepriklausomybės dienas, negali lygintis su Vėlinėmis ir Mirusiųjų Diena. Net gruodžio 31-ąją, paskutinę metų dieną, daugelis turi pėdinti į darbą. O štai ir lapkričio 1 d. ir 2 d. – oficialios išeiginės, patvirtintos Seimo įstatymais. „Lietuvos draudimo“ duomenimis per Vėlines, jei jos sutampa su savaitgaliu, avarijų skaičius išauga iki 50 proc. palyginus su eiliniu savaitgaliu. Būtent Vėlinių savaitgaliai pastaraisiais metais yra tie, per kuriuos gyventojai dažniausiai patenka į avarijas. Vėlinės vairuotojams pavojingesnės nei visi kiti ilgieji savaitgaliai, įskaitant Kalėdas ir girtas Jonines.
Vienintelis logiškas paaiškinimas kodėl Vėlinės tokios nedėkingos vairuotojams yra tai, kad keliauti susiruošia daug daugiau žmonių nei įprastai. Kuo daugiau žmonių, tarp jų – nepatyrusių vairuotojų kurie šiaip gal artėjant žiemai apskritai prie vairo nesėstų jei ne Vėlinės, tuo didesnė avarijų tikimybė.
Tai parodo šios piligrimystės svarbą ir dėl to drąsiai galima Vėlines tituluoti svarbiausia lietuviams švente. Taigi nuo šiol jeigu koks amerikietis manęs paklaus, kokia šventė Lietuvoje pati svarbiausia, galėsiu atsakyti, kad tai – Vėlinės. Jokia kita šventė taip nesuvienija lietuvių. Jokios kitos šventės metu žmonės šitaip vieningai nekartoja to paties ritualo.
Pirmiausia, piligriminė kelionė per visą Lietuvą į kapines. Tuomet – kapų tvarkymas ir žvakučių degimas. Jeigu pasitaiko vėjuota ar snieguota diena, tuomet piligrimai tyliai keikiasi bet vis tiek deda visas pastangas, kad žvakutės neužgestų, nesvarbu, koks lauke oras. Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis iš paskos tempia sušalusius ir sloguojančius vaikus. Nes aplankyti kapų neužtenka kitu metų laiku, kuomet ir oras palankesnis, ir su minia stumdytis nereikia. Būtina tai daryti reikia lapkričio 1 d.
Manytum, kad liūdesys – privatus aktas, o džiaugsmas – viešas. Kažkokiu keistu būdu mūsų kultūroje tie du dalykai susikeitė vietomis. Džiaugiamės privačiai, o liūdime – viešai. Štai kad ir laidotuvės, kurios, žinia, glaudžiai susijusios su Vėlinėmis. Atidaryti karstai, besifotografuojančių giminaičių eilės, ilgos laidotuvių procesijos. Tuomet laidotuvių pietūs, budėjimai prie karsto, paslaugiai įrengtas kambariukas su karšta garuojančia kava, sumuštiniais ir stipresniais gėrimais. Apie laidotuves ir Vėlines yra susikūrusi įspūdinga industrija.
Klaikių neskoningų paminklų ir 70-ųjų sietynus imituojančių žvakidžių gamintojai; kapų apželdinimo specialistai, įvairiausių skaldų, akmenukų, plytelių ir mozaikų kūrėjai. Pasižvalgius po kai kurias Lietuvos kapines tampa akivaizdu, kad kai kurių kapų prižiūrėtojai už tuos pinigus, kuriuos sudėjo į kapų dizainą (kitaip to nepavadinsi) būtų galėję nusipirkti apynaujį automobilį ar išleidę vaiką į mokslus. Vienas pažįstamas amerikietis, atvykęs į Lietuvą su pirmaisiais „Taikos korpuso“ savanoriais, buvo apgyvendintas provincijos miestelyje šalia kapinių.
Žmogus kartais pavėluodavo į pamokas, nes negalėdavo atplėšti akių nuo laidotuvių vakarėlio („funeral party“). Kiekvieną savaitę prieš jo akis atsiverdavo visas lietuviškų laidotuvių procesas – nuo varinių pučiamųjų iki laukiniais balsiais staugiančių giedotojų. Tradicijų sergėtojai turėtų būti ekstazėje – amerikietis išvyko iš Lietuvos įsitikinęs jos unikalumu ir išskirtinėmis tradicijomis. Laidotuvės – tai mini Vėlinės, tarsi repeticija prieš didžiausią metų šventę.
Tradicinėse lietuviškose laidotuvėse dar šiek tiek palikta vietos privačiam liūdesiui. Tuo tarpu per Vėlines visas pagrindinis veiksmas vyksta namų kiemuose ir kapinėse. Jeigu apkalbos būtų fiksuojamos kaip avarijos, tai kitą dieną po Vėlinių nebeliktų nė vieno sveiko ir gyvo.
Apkalbama visi ir viskas. Kas atvažiavo, o kas patingėjo. Kas gimė ir kas mirė. Kieno mašina naujesnė. Kieno žmona labiau blondinė. Pritrūkus medžiagos apkalboms apie gyvuosius, ateina mirusiųjų eilė. Kas mirė gražiai, o kas - bjauriai. Kieno laidotuvės buvo teisingos, o kieno – ne pagal taisykles. Kieno kapas geriau prižiūrėtas. Kas užveisė naują gyvatvorę, o kas patingėjo.
Kieno paminklas aukštesnis, o kieno – brangesnis... Žinoma, kad viešai deklaruojamas Vėlinių tikslas – pagerbti mirusiuosius, bet iš tiesų viskas daroma dėl gyvųjų akių. Mirusiesiems nei šilta nei šalta nuo to, ar ant jų kapo bus uždegtos trys ar trisdešimt žvakučių; ar artimieji aplankys jų kapą lapkričio 1 d. ar liepos 5 d.
Bet štai gyvieji apkalbės, pasmerks, nuteis ir bausmę paskirs. Dalis Vėlinių piligrimų leidžiasi į kelią dėl to, kad tokia tradicija, kaip kad dauguma žmonių gyvena kartodami iš vyresniųjų išmoktas taisykles. Vis dėlto drįsčiau teigti kad didesnė dalis jų leidžiasi į beprasmę, netgi pavojingą, jei tikėsime „Lietuvos draudimu“, kelionę vien tam, kad pamalonintų gimines, įtiktų jų kaimynams ir nebūtų apšaukti juodomis avimis, darančiomis visai giminei gėdą. Kai kas galbūt teigtų, kad mes, lietuviai, ne vieni.
Meksikiečiai turi savo Dia de Muertos, bet net ir jie negali lygintis su lietuvių sugebėjimais suvienyti tautą masiniam liūdesiui. Meksikoje ir Lotynų Amerikoje Mirusiųjų Diena švenčiama skirtingai kiekviename regione ar net kaime. Daugelis papročių, nors ir persunkti katalikybei būdingo verksmingumo, vis dėlto leidžia šokius ir dainas.
Per kaimus eina žmonės persirengę giltinėmis. Persirengėlių dainuojamos dainos – nors ir makabriškos, bet daugiausia mažorinės, o jų kostiumai – spalvingi, netgi ryškiaspalviai.
Žmonės vieni kitiems dovanoja saldžias dovanas – šokoladines ir cukrines kaukoles, saldžią duoną ir t.t. Kaip ir amerikiečiai, meksikiečiai savo tradicijose visų pirma prisimena gyvuosius ir švenčia jų gyvenimą. Tuo tarpu mūsų Vėlinės – tai apsimestinis mirusiųjų pagerbimas, pamirštant jų gyvenimus, bet skrupulingai rūpinantis savo gera reputacijas prieš gimines ir kaimynus.
Įdomu tai, kad nors Vėlinių piligrimai teisina savo fetišizmą tradicijomis, etnologai tokio kapinių kulto neremia.
„Lietuvoje labai suklestėjo kapinių kultas. Toks parodomasis. Kapas paverčiamas vos ne gėlių darželiu. Gėlės kas antrą dieną laistomos, žolytės ravimos. To anksčiau niekada nebuvo. Aišku, neįsivaizduojama, kad būtų palaidota po medžiu, miške kur nors. Priežiūra tada atpuola.Masinėje kultūroje yra labai daug parodomojo momento – svarbu, ką kaimynai pasakys, ką pagalvos“, - vienam leidiniui sakė etnologas dr. Libertas Klimka.
