Depresiją varantis jausmas, kai atsikėlęs septintą jautiesi tarsi atsibudęs vidury nakties, baigėsi. Baigėsi ir visos Lietuvos vaikų kančia, kai ne tik keltis reikia tamsoje, bet ir į mokyklą ar darželį ateini kaip naktį. Dabar viskas vėl gerai. Atsikeli septintą. Už lango - šviesu. Širdis džiaugiasi. Bent trumpam. Bent mėnesiukui. O paskui jau - žiū ir Kalėdos ne už kalnų, ir vėl viskas po truputį šviesyn.
Atrodytų, visi turėtų būti laimingi ir džiaugtis. Mūsų nemėgstamiausia valdžia, kuri paprastai tik viską atima – šį kartą davė! Papildomą rytinės laimės valandą. Bet ne. Kur tau. Vėl įvyko didysis pasipiktinimas. Nesveika! Sutrinka bioritmas! Padaugėja savižudybių ir infarktų! Šaukė medicininio fronto atstovai. Psichologai ir psichoterapeutai gąsdina – toks laiko sukinėjimas išderina žmonių psichiką, jie tampa irzlūs, mažiau darbingi dėl to mažėja valstybės BVP. Sutrinka santykiai šeimose, dėl to mažėja gimstamumas.
Jiems pritariamai antrino darželių ir mokyklų darbuotojai. Vaikai išsimuša iš ritmo! Vargšelius tėvai atneša kone miegančius! Į žiemos laikui nepritariančių chorą įstojo net pensininkai, kurie piktinosi pailgėjusiais vakarais dėl ko dabar jie turės ilgiau deginti šviesą ir kas, visų baisiausia – daugiau mokėti už elektrą.
Pasiklausius tokių apokaliptinių žiemos laiko priešininkų vertinimų būtų beveik galima pripažinti, kad žiemos laiko įvedimas yra visuotinis blogis o gal net - grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, kuriai aptarti reikėtų sušaukti valstybės gynimo tarybą.
O Arnas Klivečka savo „Sąmokslo teorijoje“ galėtų labai rimtai panagrinėti, ar kartais žiemos laiko įvedimas nėra visuotinis energetikų sąmokslas. Juk viena valandą pailgėję vakariai reiškia mažiausiais dešimtadaliu padidėjusias sąskaitas už elektrą. Galima būtų žvelgti dar giliau. Kad apskritai žiema yra šilumininkų sąmokslas - kaip kitaip priversti gyventojus mokėti už šildymą?
Aišku, kad reikia įvesti žiemą! Nenustebčiau net jeigu dalis mūsų tautiečių yra šventai įsitikinę, kad na jeigu ne pačią žiemą, tai bent jau visuotinį atšilimą, dėl kurio žiemos Lietuvoje tapo šaltesnės, tai jau tikrai sukūrė gobšieji šilumininkai.
Visuomenės procesų analitikai tikriausiai galėtų padaryti išvadą, kad laiko kaitaliojimų iškankintą tautą net lengviau valdyti. Žmonės savo jėgas ir energiją du kartus per metus skiria pastangoms prisitaikyti prie vėl dirbtinai pasikeitusios dienotvarkės. Nuvargę vakarais, jie jau nebesirūpina neskaidriais politiniais procesais, nebesipiktina, kad juos eilinį kartą apgavo premjeras, kad vėl pakilo elektros kainos, kad nusavintos per krizę algos bus atkurtos tik išrinktiesiems.
Žmonės nebeturi jėgų piktintis. Ir taip nelengvą jų kasdienybę dar labiau apsunkino eilinis laiko persukimas. Dabar kaip tik tos dienos, kai jie ir vėl bando prisitaikyti prie naujo dienos režimo. Prisitaikys. Kaip ir prie visko, ką mums nurodo valdžia. Esame, apskritai, matyt geriausiai prie valdžios nurodymų prisitaikanti tauta pasaulyje. Prisitaikanti ir susitaikanti.
Prisitaikome su mums duodamais nurodymais ir susitaikome su tokiu savo likimu. Priminkite, kad paskutinį kartą dužo valdžios langai? Taip, tai buvo senai. Ir berods tik tą vieną vienintelį kartą. Toks jausmas, kad tada patys savęs išsigandome ir daugiau taip tikrai nedarysime. O gaila. Europoje beveik visur, beveik kas mėnesį žmonės savo teises, laisves ir orumą gina protestuodami. Būna ir langus padaužo.
O juk galėtumėte ir jūs tą žiemos-vasaros laiko sukinėjimą imti ir sustabdyti. Juk tai jūsų gyvenimas. Kodėl leidžiate valdžiai su juo daryti ką nori? Surengtumėte, pavyzdžiui, kokią laikrodžių išmetimo akciją prie Seimo rūmų, na tokią kur vietoj akmenų laikrodžiai būtų panaudoti ir žiūrėk tautos išrinktieji drebančia iš baimės ranka paspaustų mygtuką jūsų naudai.
Aš su jumis kol kas neisiu ir savo laikrodžio neišmesiu. Kol kas. Nes man žiemos laikas patinka. Bet va pavasarį...
