Iš svajonių šalies A.Batavičiui teko bėgti kaip iš pragaro

Vilniečiui Aisčiui Batavičiui apkarto gyvenimas Amerikoje, kurią jis laikė savo svajonių šalimi. Jis nenorėtų grįžti į JAV, nors išgyveno čia 22 metus. Pastaruosius šešerius – prieš savo valią, rašo „Lietuvos rytas”.

Daugiau nuotraukų (1)

Audronė Urbonaitė

Nov 2, 2013, 6:59 AM, atnaujinta Feb 20, 2018, 4:15 PM

„Deportuokite mane atgal į Lietuvą. Protestuodamas prieš JAV pareigūnų nusikalstamą elgesį su manimi ketinu nusižudyti.

Manau, jums būtų paprasčiau mane išsiųsti iš šalies nei gauti dovanų negyvėlį”, – tokius laiškus Bostono imigracijos tarnybai ir Lietuvos konsulatui Niujorke siuntęs 40-metis A.Batavičius dabar džiaugiasi, kad nereikėjo įvykdyti savo grasinimų.

Vyras protestavo prieš tai, kad buvo neteisingai apkaltintas JAV federalinio agento užpuolimu, pasodintas į kalėjimą, o, neradus nusikaltimo sudėties, jam nebuvo grąžinti asmens dokumentai.

Dėl negrąžintų dokumentų jis negalėjo nei normaliai gyventi Amerikoje, nei grįžti atgal į Lietuvą.

Labiausiai lietuvis buvo priblokštas, kai sužinojo, kad laisvės simboliu vadinamoje šalyje su juo susidorojo kaimynas – Masačusetso valstijos finansų ministro Timothy Cahillo, dabar teisiamo už finansines machinacijas, tėvas Paulas Cahillas.

Vyriškiui nepatiko, kad šalia jo namo lietuviai statosi savąjį.

Įvažiuoti lengviau nei grįžti

„Manote, kad valdininkų savivalė klesti tik Lietuvoje? Mano motinai kaimynas amerikietis pagrasino: „Aš jūsų šeimą sunaikinsiu.” Ir tesėjo pažadą, nes jo sūnus T.Cahillas tuo metu valdė Masačusetso valstijos finansus.

Tik aš buvau naivus ir iš paskutiniųjų įrodinėjau, kad, gyvendamas Amerikoje, nesu padaręs jokio nusikaltimo”, – kalbėjo iš JAV ištrūkęs vyras.

A.Batavičius ėmė atvirai provokuoti JAV pareigūnus įžūliais laiškais tik tada, kai jau buvo išbandęs visus leistinus būdus – pokalbius su advokatais ir paklausimus įvairioms Bostono tarnyboms.

Jis prašė paaiškinti, kaip jam gyventi šalyje, kai nelegalu jį sąmoningai pavertė valdiškos institucijos.

Nesulaukęs nei dokumentų, nei logiško paaiškinimo, kodėl jie negrąžinami, vyras pradėjo reikalauti teisės grįžti į tėvynę. Lietuvio neskubėjo gelbėti ir Lietuvos konsulatas Niujorke, į kurį vyras kreipėsi. Ten jam buvo paaiškinta, kad vilnietis nėra Lietuvos pilietis, nes išvažiavo į užsienį tebeturėdamas Sovietų Sąjungos pasą.

Prieš tris savaites A.Batavičiui pagaliau pavyko ištrūkti iš šalies, kurią anksčiau jis laikė laisvę ir žmogaus teises gerbiančia valstybe.

Viešnagės metu – pučas

1991-ųjų pavasarį vos 11 klasių baigęs A.Batavičius su savo motina Audrone Batavičiene išvyko į Ameriką. Turistinę vizą jie buvo gavę pusei metų ir išskrido į Bostoną, nes ten turėjo pažįstamų.

Motina, medicinos mokslų kandidatė, dirbusi Santariškių ligoninėje gydytoja konsultante, išvyko mėnesiu anksčiau.

Sūnus JAV pasiekė vėliau, nes jam dar reikėjo baigti mokslo metus mokykloje.

„Tikrai neketinau Amerikoje pasilikti. Bet 1991 metų rugpjūtį Sovietų Sąjungoje įvyko perversmas. Visa Amerika ūžė, kad Michailas Gorbačiovas sulaikytas, o į Baltijos šalis sugrįš sovietinis režimas, tiktai kruvinesnis nei iki tol.

Amerikos lietuviai mums patarė skubiai prašyti politinio prieglobsčio JAV, nes nežinia, kur galime atsidurti grįžę iš Amerikos”, – pasakojo vyras.

A.Batavičius sakė, kad nuogąstavimai tada atrodė rimti, nes niekas nenumanė, kaip toliau klostysis tarptautiniai įvykiai.

„Išgąstis kilo dar ir dėl to, kad senasis George’as Bushas, tuometis JAV prezidentas, neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės”, – aiškino A.Batavičius.

Amerika suteikė prieglobstį

Politinio prieglobsčio JAV tuo metu pasiprašė ne vienas ten buvęs lietuvis.

„Ir mano motina, ir aš nesunkiai jį gavome. JAV pareigūnai supratingai reagavo į situaciją, ir mes už tai juos gerbėme”, – pasakojo vyras.

Amerikoje lietuvis įstojo į koledžą, o paskui kurį laiką studijavo kriminalinę teisę, bet šių studijų netęsė.

„Padirbėjau statybose, o paskui baigiau programavimo kursus ir nuo 1997-ųjų dirbau draudimo kompanijoje. Po metų susiradau programuotojo vietą. Mamai irgi pasisekė: ji perlaikė specialybės egzaminus ir sėkmingai dirbo Bostone medicinos įstaigoje”, – sėkmingą periodą prisiminė Aistis.

Žmoną ir sūnų, įsikūrusius Bostone, porą sykių aplankė Lietuvoje likęs tėvas Albinas Batavičius. Vyras yra Vilniaus universitetą baigęs ekonomistas, Tauragės garbės pilietis, aktyvus Žemaičių kultūros draugijos narys ir septynių knygų autorius.

Jis įsitikino, kad žmonai ir sūnui emigracijoje sekasi visai neblogai. Artimųjų statusas už Atlanto buvo legalus ir šeimos tėvas nė negalėjo įsivaizduoti, kokią neteisybę patirs jo artimieji po kelerių metų.

2001-ųjų spalį A.Batavičienė per advokatą pakeitė savo statusą. Į JAV gyventojų registrą ji buvo įtraukta ne kaip politinio prieglobsčio pasiprašęs asmuo, bet kaip profesionali darbuotoja.

Aisčio tėvas gyventi JAV nenorėjo, nes jam buvo svarbi jo veikla Lietuvoje.

Kvinsis – prezidentų miestas

Kiek prakutę motina ir sūnus nusipirko labai apleistą dviejų šeimų namą Kvinsio mieste netoli Bostono.

Anksčiau šis pastatas ir sklypas priklausė suomių bendruomenei. Lietuviai nepabijojo, kad reikės įdėti daug darbo norint sutvarkyti šabakštynu virtusią teritoriją.

Sūnus jau turėjo statybų patirties, todėl abu manė, kad apleistą vietą sugebės paversti gražia lietuviška sodyba.

„Mama 2000-aisiais pasiėmė paskolą ir per penkerius metus ją išmokėjo. Vieta ten gera, o sklypas – net 16-os arų. Ir kaimynai atrodė patikimi – šalia gyveno Masačusetso valstijos tuomečio finansų ministro T.Cahillo tėvas”, – prisiminė Aistis.

Batavičiai atlaidžiai reagavo ir į tai, kad kaimynas, minėto finansų ministro T.Cahillo tėvas Paulas, buvo neteisėtai užsitvėręs šiek tiek jų teritorijos. Lietuviai nereikalavo patraukti tvoros, nes vietos jiems užteko.

„Kvinsis garsus ir tuo, kad iš jo kilę net du JAV prezidentai – Johnas Adamsas ir Johnas Quincy Adamsas. Tačiau mano atmintyje Kvinsis liko kaip miestas, kuriame klesti valdžios savivalė”, – sakė vilnietis.

Statybos sužlugdė gyvenimą

Darbštūs lietuviai nusprendė, kad nemažame sklype vertėtų pasistatyti dar vieną namą ir galbūt jį nuomoti. Tačiau nežinojo, kad kiekvieną jų žingsnį atidžiai stebi budri kaimyno akis.

„Tas namas mums tapo akmeniu po kaklu. Nuo jo ir prasidėjo nesąmonės – viena absurdiškesnė už kitą”, – sakė Aistis.

Vėliau paaiškėjo, kad T.Cahillo tėvas tikrai netroško turėti kaimynų emigrantų. Jis mieliau būtų sutikęs gyventi šalia apleisto šiukšlyno nei leidęs, kad lietuvių namo statybos vyktų sklandžiai.

Batavičiai parengė statinio projektą ir iš Kvinsio miesto savivaldybės bei architektų gavo leidimą pradėti statybą. Projektas buvo patvirtintas 2006 metais.

„Keturi tarybos nariai balsavo už, o vienas – prieš. Turėjome projektą pataisyti, nes buvo pareikalauta nugriauti garažą, kad statinių sklype nebūtų per daug. Kai tai padarėme, kliūčių pradėti statybas neliko. Bet mums taip tik atrodė”, – liūdnai šyptelėjo vyras.

A.Batavičienė pasamdė darbų vykdytoją amerikietį ir pasirašė su juo sutartį. Šis įsipareigojo namą pastatyti už 200 tūkstančių JAV dolerių.

„Vos pradėjus statybas, iš miesto savivaldybės atėjo Gamtos apsaugos tarnybos atstovas ir statybas staiga sustabdė, nors mes turėjome visus leidimus su parašais”, – stebėjosi Aistis.

Darbų vykdytojas nei iš šio, nei iš to ėmė reikalauti dar 100 tūkstančių dolerių.

A.Batavičienė nesutiko ir prašė laikytis sutarties. Namo savininkė nė neįtarė, kad statybų trukdžiai gali būti surežisuoti Masačusetso valstijos finansų ministro T.Cahillo nurodymu.

Tik gerokai vėliau ji sužinojo, kad Kvinsio savivaldybė užversta T.Cahillo tėvo skundais. Moteris išdrįso paklausti kieme buvusio kaimyno, kodėl šis juos nepagrįstai skundžia, nors pats neteisėtai jų sąskaita pasididino savo sklypą.

Vyriškis jos pastabą palaikė baisiu imigrantės akiplėšiškumu ir rėžė į akis: „Jūsų čia nė kvapo neliks. Aš jūsų šeimą sunaikinsiu!”

Drebėdamas iš pykčio jis puolė skambinti telefonu savo sūnui finansų ministrui ir rėkti, kad šiuos sumautus lietuvius reikia sutvarkyti. Amerikietis tai darė demonstratyviai prie atdaro lango, kad kaimynė girdėtų.

Sulaukė nelogiškų reikalavimų

Akimirksniu lietuvius užgriuvo naujos bėdos.

„Gamtosaugininkai staiga pareiškė, kad reikia nukasti žemes nuo namo pamatų, nors pamatai buvo suprojektuoti taip, kad jie būtų ne liejami duobėje, o montuojami žemės paviršiuje.

Jeigu iš abiejų pusių būtume nukasę žemes, pamatai būtų išsiklaipę. Kadangi projekte tai buvo pažymėta iš anksto, mama kreipėsi į teismą”, – sakė Aistis.

Kvinsio miesto teismas priėmė sprendimą, kad visos šalys – miesto advokatas, namą statanti šeima bei inžinieriai – per dešimt dienų surengtų bendrą susitikimą ir rastų išeitį.

Vyrą pribloškė tolesni įvykiai.

„Jie mūsų į tą susitikimą nepakvietė ir apie savo sprendimą neinformavo. Gal jie to susitikimo net nesurengė. O įstatymai įpareigoja namą pastatyti per pusę metų. Nepastatai – sprendimai anuliuojami. Tuščiai jiems rašėme ir varstėme duris – niekas nereagavo”, – aiškino lietuvis.

Per tą laiką pabėgo darbų vykdytojas, jau išeikvojęs 55 tūkstančius JAV dolerių. Tada Aistis paliko savo darbovietę, kad spėtų pabaigti statinį.

Šeima šiaip taip užbaigė statyti namą, bet įvykdyti reikalavimo nukasti žemes nuo pamatų negalėjo – namas būtų sugriuvęs. Kadangi niekas iš valdininkų pretenzijų daugiau nereiškė, Batavičiai nurimo.

Vidurnaktį – provokacija

Po kelių mėnesių naktį Aistį prižadino garsus beldimas į duris.

„Mūsų aklagatvis mažas, tvoros nėra. Atidarau langą – stovi du neaiškūs tipai ir rodo į mano automobilį. Vienas ramesnis, o kitas – agresyvus žaliūkas. Jis ėmė šaukti: „Ar tu vairavai šitą automobilį? Aš esu Kvinsio policijos detektyvas Josephas O’Malley. Renkis, eisi su mumis – tas automobilis partrenkė ir užmušė žmogų!”

„Turi arešto orderį? Ateik, kai gausi”, – atsakiau jam, nes žinau, kad mano automobiliu daugiau niekas nevažinėjo”, – prisiminė įvykį lietuvis.

Naktį prie namo triukšmavę vyrai nuėjo. Aistis juos palaikė atsitiktiniais įkaušusiais triukšmadariais. Tačiau apie nesusipratimą po jo langais A.Batavičius registruotais laiškais pranešė policijai ir prokuratūrai. Jokio atsakymo lietuvis negavo.

Patykojo ir vėl užpuolė

2007 metų rugsėjį puskilometris nuo namų automobiliu lėtai važiuojantį A.Batavičių sustabdė policininkas. Lietuvis atkreipė dėmesį, kad Amerikoje nėra įprasta, jog policininkai dirbtų po vieną.

Tačiau jį sustabdęs pareigūnas ne tik buvo vienas, bet ir elgėsi labai įžūliai. Jis ištraukė lietuvį iš automobilio, užlaužė rankas už nugaros, uždėjo antrankius ir pripurškė į akis chemikalų.

„Tas apie pusantro šimto kilogramų sveriantis tipas daužė ir rėkė: „Areštuoju tave! Ką, neatsimeni manęs, lietuviškas šikniau?!” Supratau, kad mane sulaikė tas pats tipas, kuris rėkavo naktį po mano langu. Pliekė tol, kol praradau sąmonę. Atsipeikėjau Bostono ligoninėje”, – sakė Aistis.

Už pagalbą – didžiulė sąskaita

Bostono medicinos centre A.Batavičiui buvo suteikta medicininė pagalba.

„Pasakė, kad sulaužytas nesu, tik smarkiai apdaužytas. Gėlė visą kūną ir akyse buvo juoda. Po dviejų savaičių gavau 6427 dolerių sąskaitą už medicininę apžiūrą. Sužalojimai nebuvo menki, nes jaučiausi labai blogai”, – kalbėjo lietuvis.

Tą pačią dieną ligoninėje apsilankė du Imigracijos departamento pareigūnai ir nugabeno lietuvį į kalėjimą.

„Jie pareiškė, kad ketina mane išsiųsti iš šalies. Pakišo tuščią blanką su mano pavarde ir liepė pasirašyti, bet aš nesutikau.

Po keturių dienų į Lietuvos konsulatą Niujorke jie nusiuntė pažymą, kad esu teistas, nors teistas niekada nebuvau. Nei teistas, nei kada nors iki to įvykio areštuotas”, – negalėjo atsistebėti Aistis.

Lietuvis pareigūno J.O’Malley buvo užpultas 2007 metų rugsėjo 7 dieną, o į teismą nuvežtas tiktai spalio 11-ąją, nors pranešimas su išvadomis apie jo kaltę į Niujorką buvo išsiųstas dar prieš teismo procesą.

„Teisme sužinojau, kad ne O’Malley mane pridaužė iki sąmonės netekimo, o aš jį sužalojau. Realiai net pasipriešinti nebūčiau galėjęs, nes jis daug stambesnis už mane”, – baisėjosi Aistis.

Lietuviui buvo pateikti kaltinimai, kad jis slapstėsi nuo deportacijos, nors šalyje jis gyveno legaliai. Taip pat kad jis sužalojo pareigas einantį valstybės federalinį agentą.

Neparankią advokatę pakeitė

Advokatė Soraya Sadeghi teisme įrodė, kad šią sufabrikuotą bylą reikia mesti į šiukšlių dėžę, nes prieš kaltinamąjį lietuvį nėra jokių įkalčių. Advokatė buvo žaibiškai nušalinta.

Aisčiui buvo pasiūlytas valstybinis advokatas, bet lietuvis pasisamdė jam rekomenduotą Jeffrey B.Rubiną.

„Šis advokatas žaidė juodus žaidimus. Jis niekaip neprisiruošė nueiti iki ligoninės, kad gautų iš gydytojų pažymą apie sužalojimus, kuriuos J.O’Malley padarė man.

Užuot veikęs mano naudai, jis periodiškai įkalbinėjo mane pasirašyti, jog pripažįstu, kad esu kaltas. Aš nė už ką nesutikau, nes man pateikti kaltinimai buvo absoliutus melas. Santykiai pasiekė tokią stadiją, kad buvau priverstas paklausti: „Kam tu dirbi už mano nugaros?” – pasakojo lietuvis.

Pasak Aisčio, į teismo posėdžius kaltinamieji nėra kviečiami, nes jiems atstovauja advokatas. Tačiau teisėja užsispyrė ir lietuvį pakvietė. Teismo procesas truko net tris dienas.

Nors teismui buvo pristatyta melaginga pažyma, kad sumuštas ne Aistis, o policijos pareigūnas, teisėja Patti Saris buvo palanki lietuviui. Išklausiusi kaltinamojo parodymus, 2008 metų gruodžio 17 dieną vyrą ji išteisino.

Nekaltas, bet pasėdėsi

„Džiaugtis neteko. Vos paskelbus išteisinamąjį nuosprendį teismo salėje pasirodė Imigracijos departamento pareigūnai ir išvežė mane į Plimuto kalėjimą. Laikė keturis mėnesius be jokios priežasties ir toliau tyčiojosi”, – tęsė Aistis.

Vyras kreipėsi į Apeliacinį teismą ir netikėtai buvo paleistas 2009 metų balandį.

„Iš kalėjimo mane nuvežė tiesiai į Masačusetso imigracijos tarnybą. Aš nuėjau aiškintis, kokiu pagrindu buvau sulaikytas ir kalėjau keturis mėnesius. Tada iš manęs buvo atimtas SSRS piliečio pasas ir JAV socialinio draudimo kortelė. Man liepė nešdintis nieko neaiškindami”, – absurdų seriją pasakojo lietuvis.

Lauk išvytas vyras vėl susirado advokatą J.B.Rubiną, nes nebuvo realu pasisamdyti kitą neturint dokumentų ir pinigų. Per tą laiką buvo užblokuotos jo ir motinos banko sąskaitos.

Kol Aistis buvo tampomas po kalėjimus, buvo sulaikyta jo motina. Ji buvo pasodinta į kalėjimą už tai, kad su kitu lietuviu Raimundu, Aisčio draugu, bandė gauti medicininę išvadą apie policijos pareigūno J.O’Malley tikrąją sveikatos būklę, nes šis buvo pateikęs įrodymus, kad tariamai pats nukentėjo nuo lietuvio.

„Tau belieka vienintelė išeitis – nusižudyti”, – šaltakraujiškai drėbė jam advokatas J.B.Rubinas.

Aisčiui tapo akivaizdu, kad per visą teismų procesą J.B.Rubinui buvo daroma įtaka, kad advokatas pernelyg nesistengtų ginti savo kliento.

Patyrė nelegalo dalią

„Pamaniau, jog geriau prisiglausti pas pažįstamus negu rizikuoti, kad Kvinsyje iš pasalų užmuštų. Apsigyvenau pas 80-metę senutę, padėjau jai buityje. Situacija baisi: legalaus darbo nėra, dokumentų nėra – nors gyvas žemėn lįsk”, – tęsė vyras.

Lietuvis parašė laišką Masačusetso advokatų tarybai ir apskundė buvusio advokato dviprasmę veiklą bei akiplėšišką siūlymą nusižudyti, bet gavo atsakymą, kad advokatas J.B.Rubinas įstatymų nepažeidė.

Iki 2013-ųjų Aistis JAV gyveno be jokių dokumentų, nelegaliai uždarbiaudamas statybose. Toks gyvenimas išsekino vyrą.

Surengė protesto akciją

2013-ųjų liepą lietuvis dar sykį kreipėsi į Imigracijos tarnybą. Vyras reikalavo, kad JAV pareigūnai grąžintų jam tapatybės dokumentus arba kuo skubiau išsiųstų jį iš šalies.

Imigracijos tarnybos pareigūnai išvijo jį lauk.

„Dirbdamas statybose nelegaliai badu nebūčiau numiręs, bet man pabodo ta sukurpta teroro istorija mano ir motinos atžvilgiu. Abu be jokios priežasties buvome įkišti į kalėjimą.

Kai motiną po puspenktų metų paleido iš kalėjimo, JAV instancijos net užblokavo jos elektroninį paštą, kad ji negalėtų siuntinėti skundų ir ieškoti teisybės”, – pasakojo vyras.

Lietuvis savo buvusiam advokatui J.B.Rubinui pranešė, kad artėja tinkama proga įvykdyti paliepimą nusižudyti, nes šių metų rugsėjį turėjo sueiti šešeri metai nuo Aisčio arešto.

„Nuėjau į Bostono biblioteką, nusinešiau skutimosi peiliuką ir ėmiau pamažu pjaustytis venas. Buvau nusiteikęs protestuoti iš tikrųjų, nes pamaniau, kad nenusipelniau tokio diskriminavimo”, – atvirai pasakojo Aistis.

Prieš pradėdamas kruviną akciją A.Batavičius išsiuntinėjo pranešimus apie būsimą savo poelgį Lietuvos konsulatui Niujorke, savo buvusiems advokatams ir kitoms institucijoms.

„Skaudžiausia man buvo, kad 2009 metais, kai buvau paleistas iš kalėjimo ir pasiprašiau prieglobsčio Lietuvos konsulate Niujorke, konsulė Asta Guobienė pasakė, kad niekuo negali man padėti, nes aš – ne Lietuvos pilietis”, – atsiduso Aistis.

Uždarė į ligoninę

Pamačiusi krauju pasruvusią ranką, Bostono bibliotekininkė išsigandusi paklausė, ar iš tiesų lietuvis nori nusižudyti.

„Visai nenoriu, bet neturiu kitos išeities: aš protestuoju, nes JAV pareigūnai nesilaiko įstatymų”, – atsakė jai Aistis.

Psichiatrijos ligoninėje nuo pažeminimų ir persekiojimo išsekusiam vyrui buvo nustatyta depresija.

„Jie norėjo mane deportuoti į Rusiją. Būčiau važiavęs iš Amerikos bet kur – net į pragarą. Tačiau mano pasas buvo išduotas šalies, kuri nebeegzistavo”, – sakė Aistis.

Aisčiui ir jo motinai Audronei pavyko grįžti į Lietuvą gavus laikiną įvažiavimo leidimą.

Kai sūnus Vilniuje kreipėsi leidimo gauti lietuvišką pasą, paaiškėjo, kad duomenų bazėje jis įrašytas kaip Lietuvos pilietis ir niekada iš sąrašų nebuvo išbrauktas.

Tai reiškė, kad konsulato darbuotojai net netikrino duomenų bazės, kai lietuviui buvo tvirtinama, jog jis – ne Lietuvos pilietis.

Giminaitis – JAV didvyris

Aistį sumušus ir įkalinus, jo tėvas Albinas pagalbos kreipėsi į JAV prezidentūrą.

„Rašiau jiems, kad mano tėvo brolis Stanislovas Batavičius atvyko į Ameriką 1915 metais. O jo sūnus, irgi Stanislovas, JAV armijos seržantas, didvyriškai kovėsi su japonais Ramiajame vandenyne ir žuvo 1944-ųjų spalį sulaukęs vos 21metų. Jis apdovanotas po mirties. Bet niekam JAV prezidentūroje Vašingtone tai nerūpėjo”, – atsiduso tėvas.

Seržantas S.Batavičius palaidotas Čikagoje, Šv.Kazimiero kapinėse.

Nei iš prezidentūros, nei iš kitų JAV institucijų A.Batavičius negavo jokio atsakymo.

Tėvą į neviltį varė iš kalėjimo pasiekęs sūnaus laiškas, kad ten irgi smurtaujama ir nepaisoma jokių žmogaus teisių.

Tai, kad kalinys yra lietuvis, buvo pretekstas dar labiau iš jo tyčiotis.

Ameriką prisimins bloguoju

Paklaustas, kokios šios absurdiškos istorijos priežastys, Aisčio tėvas Albinas pasakė: „Padariau išvadą, kad kuo didesnė valstybė, tuo joje didesnė netvarka.

Turėjo įtakos ir tai, kad mano šeimos nariai JAV buvo imigrantai. Tačiau svarbiausia priežastis – valdžios korupcija ir savavaliavimas.

Nuo tuomečio Masačusetso valstijos finansų ministro T.Cahillo priklausė ir policijos, ir teismų finansavimas, o šis naudojosi savo galybe be jokios gėdos.

Tai, kad vėliau savo tėvynėje jis buvo teisiamas už finansines machinacijas, puikiai parodo jo moralę.”

Kvinsyje liko beveik užbaigtas namas ir sklypas, kurių vertė šiuo metu – apie 650 tūkstančių litų. A.Batavičienę iš JAV pasiekė informacija, kad į sklypą pretenduoja teistas buvęs finansų ministras ir jo kompanionas.

Moteris viliasi, kad teisybė bus atkurta ir jai pavyks teisinėmis priemonėmis atgauti savo ir sūnaus Aisčio jėgomis uždirbtą nuosavybę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.