Pavyks „Vilnius City Opera” įkūrėjai Daliai Ibelhauptaitei atgaivinti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ar ne? Nors pasirengimas koncertams „VCO Rock” vyksta sparčiai, atsakymo į šį klausimą dar nėra.
Kolektyvas jaukinasi apleistą erdvę, kuri daugelį metų buvo Vilniaus kultūros ir muzikos širdis. Čia kadaise pirmą kartą prasiveržė ir roko maištas. Rūmai ėmė nykti, kai juos 2004 metais įsigijo Vladimiro Romanovo kontroliuojama Ūkio banko investicinė grupė.
Tai mena ir per dvidešimt metų Koncertų ir sporto rūmuose dirbusi Nijolė Ruzgienė. Anot jos, Lietuvoje nėra kito tokio pastato, į kurio sienas būtų įsigėrę tiek gerų emocijų.
Sulaukė grėsmingo rašto
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento valdiškas raštas, kuriuo draudžiama eksploatuoti renginiams Koncertų ir sporto rūmus, neužgesino koncertų „VCO Rock” dalyvių entuziazmo. Atvirkščiai – kitą savaitę jie kvies į rūmus tuos, kurie pageidaus įsitikinti pastato saugumu.
Tuo metu priešgaisrinės saugos specialistai lyg kirviu nukerta – siekiant užtikrinti žmonių saugumą, renginiai jau daugelį metų uždarytoje erdvėje vykti negali.
Esą Vilniaus koncertų ir sporto rūmų eksploatacija dėl nustatytų gaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų bei teisėtų valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnų nurodymų nevykdymo uždrausta dar 2009-ųjų pavasarį, o per pastaruosius ketverius metus, kol rūmai stovi tušti ir faktiškai griūva, padėtis ne tik nepagerėjo, bet ir pablogėjo.
Aptriušę rūmai užkaltais langais buvo nenaudojami nuo to laiko, kai juos įsigijo V.Romanovo vadovaujamas Ūkio bankas. Jam žlugus pastatą perėmė Šiaulių bankas, kuris jį greičiausiai parduos iš varžytynių.
Stogui griūtis negresia
Minėdama Koncertų ir sporto rūmų trisdešimtmetį, jų administracija į iškilmes pasikvietė pastatą projektavusius Henriką Vytautą Karvelį ir Eduardą Chlomauską.
Jie tvirtino, kad stogą laikantys lynai pavargs tik po keturių šimtų metų, o betonas toks tvirtas, kad neišlaikytų nebent tik žemės drebėjimo.
Tai akivaizdu – 1971 metais pastatytų rūmų stogas, vis paremontuojant, nekėlė rimtesnių bėdų. Dabartinių arenų stogai tokie, kad po kiekvieno lietaus salėse tenka statyti kibirus.
Už rūmų mišrią įtemptą kabamąją konstrukciją H.V.Karvelis buvo apdovanotas valstybine premija.
N.Ruzgienė prisiminė, kad jos kabineto durys nė karto nebuvo keistos, bet puikiausiai užsidarydavo. Langai buvo savotiški sovietinio stiklo paketai. Tai du stori stiklai su gumos tarpikliais aliuminio rėmuose.
Kepė panašius statinius
Muzikanto Andriaus Mamontovo nuomone, Koncertų ir sporto rūmų architektūra padeda pajusti to laikotarpio dvasią. Jis neslėpė norįs apsilankyti rūmuose, apžiūrėti, kaip jie atrodo dabar.
Jei kas pasiūlytų, A.Mamontovas nedvejodamas sutiktų koncertuoti dabar apleistuose rūmuose. Juose su grupe „Foje” jis grojo ne kartą.
„Tai labai charizmatiškas statinys. Jis dabar pilkas, nutriušęs, bet jo viduje tebėra gyva siela. Panašių pastatų buvusioje Sovietų Sąjungoje pastatyta ne vienas, tačiau tokių gražių ir jaukių rūmų kaip Vilniuje nėra”, – įsitikinusi N.Ruzgienė.
Ji prisiminė, kad įžengus į tuščią salę ryte ar vakare ji būdavo pilna skambesio.
Visi panašūs rūmai buvusioje Sovietų Sąjungoje pastatyti vėliau nei Vilniuje. Kalbama, kad visi statiniai iškepti pavogus originalų vilniečių projektą.
Salei – tiktai pagyros
Architektas ir muzikantas, grupės „Antis” lyderis Algirdas Kaušpėdas ne kartą pabrėžė, kad Koncertų ir sporto rūmus būtina išsaugoti kaip inžinerinės minties paminklą.
Tokių rūmų dabar niekas nebestato, dygsta tik angarų tipo renginiams pritaikyti statiniai.
Anot A.Kaušpėdo, rūmų salė – išskirtinio formato. Tribūnos joje tokios aukštos, kad užlipus į viršų gali atrodyti, jog skrendi.
A.Kaušpėdas gyrė salės planavimą ir dėl to, kad visi žiūrovai yra prieš atlikėjus. Tuo metu šiuolaikinėse arenose žiūrovai aplink sceną išsidėstę 180 arba dar daugiau laipsnių, todėl muzikantai net nežino, į kur kreiptis, nebėra kontakto su publika.
Nors rūmuose tilpdavo 4,5–5 tūkst. žmonių, per renginių pertraukas visiems žiūrovams užtekdavo vietos pasivaikščioti ratu. Kavinėse taip pat nebūdavo didelių eilių. Jos buvo taip suplanuotos, kad daug žmonių galėtų greitai pasivaišinti.
„Tokių grūsčių kaip dabartinėse arenose niekada nebūdavo, nes salė ir kitos patalpos suprojektuotos tobulai”, – kalbėjo N.Ruzgienė.
Ypač rūpinosi akustika
Nors tokios garso aparatūros, kokia yra dabar, nebuvo, rūmų akustika buvo puiki. Tam įtakos turėjo ir marmuro detalės salėje, vilnonis kėdžių gobelenas. Gobeleną grauždavo kandys, jis nusitrindavo, tad ne kartą teko keisti. Bet gobelenas visada išlikdavo samanų spalvos. Jį specialiai rūmams ausdavo įmonė „Audimas”.
Akustiką gerino ir salės sienos, kurių dalis buvo išmušta medžiu. Salės lubos iš pradžių buvo baltos, bet paskui perdažytos juodai, nes taip buvo madinga. Virš jų buvo sumontuota daugybė įrangos akustikai gerinti.
Įsikūrė radijo studijos
„Kai pradėjau dirbti, man rūmai atrodydavo milžiniški. Bet bėgant metams jie vis mažėjo”, – kalbėjo N.Ruzgienė.
Dabar tik keli buvę rūmų darbuotojai prisimena, kad pačioje kraigo viršūnėje buvo radijo operatorinės, iš kurių tiesiogiai į eterį buvo transliuojami įvairūs komunistų partijos suvažiavimai.
Po tragiškų Sausio 13-osios įvykių 1991-aisiais, kai okupantai užėmė radiją, iš šių patalpų visai Lietuvai beveik metus buvo transliuojamos laidos. N.Ruzgienei ir pačiai tokioje studijoje teko skaityti žinias lenkų kalba.
Šiurpuliai per kūną nubėgdavo einant didžiuliame aukštyje specialiais takais palubėje šalia vėdinimo šachtų ir apšvietimo prožektorių.
Nedaug kas žino, kad Koncertų ir sporto rūmai buvo pritaikyti ir filmams demonstruoti. Tam pastate buvo sumontuota galinga vandeniu aušinama aparatūra. Jos, kaip ir radijo transliacijoms skirtos įrangos, dabar nebėra.
Veždavo per ūkio kiemą
Renginių, kurių metu žiūrovų buvo net tiršta, rūmai mena daugybę. Juk kur daugiau sovietmečiu nueisi? Žmonės ateidavo pasipuošę, kaip į šventę.
Tik pradėjusiai dirbti N.Ruzgienei labiausiai įsiminė rusų dainininkės Alos Pugačiovos koncertai „Moteris, kuri dainuoja”.
Rūmuose jų buvo surengta net dešimt, bet visuose salė buvo sausakimša.
Saugodami A.Pugačiovą nuo gerbėjų, rūmų darbuotojai ją po koncerto į viešbutį veždavo per ūkio kiemą. Dainininkė per minią būtų neprasibrovusi.
Anot N.Ruzgienės, anksčiau net garsiausios žvaigždės nebuvo tokios įnoringos kaip dabar. Sovietmečiu parduotuvės buvo pustuštės, tad ir didelių vaišių nesurengsi. Dažniausiai atlikėjai po koncertų grimo kambariuose pasitenkindavo sumuštiniais su dešra, kava, sultimis, vandeniu.
Atsivežti savų virėjų ir už scenos įrengti virtuvę niekam net į galvą nešaudavo.
Pirmasis, pateikęs reikalavimų sąrašą, buvo ispanų dainininkas Julio Iglesias. Jame net buvo nurodyta, su kokiu padažu patiekti traškučius.
Neišlaikydavo ir širdys
Po tragiškos Sausio 13-osios Vilniuje buvo planuojamos britų grupės „Electric Light Orchestra” gastrolės. Rūmų administracija dvejojo – ar liks suprasti, ar laikas linksmintis? Bet kai pasiryžo rengti koncertą, visi bilietai buvo išpirkti per dvi dienas.
Per koncertus, sporto rungtynes rūmus užliedavo emocijų jūra. Kai kas tokio proveržio ir neišlaikydavo. Per amerikiečių grupės „Creedence” koncertą į anapilį iškeliavo du roko gerbėjai.
O kiek insultų, infarktų per Vilniaus „Statybos” krepšininkų rungtynes ištikdavo sporto aistruolius, niekas nebesuskaičiuos.
