Margionys – paskutinis kaimas Lietuvoje, iki šiol išsaugojęs šimtametes tradicijas Vėlines, anksčiau vadintas Ilgėmis, minėti ne vieną, o aštuonias dienas.
Kasdien popietę sutartu laiku daugiausia moterys susirenka aplink laužą prie senos drevėtos pušies pasimelsti už mirusiųjų vėles ir jų prisiminti.
Po maldų prasideda kalbos apie kasdienius rūpesčius, darbus, vaikus ir anūkus. Laužo ugnis neleidžia sužvarbti, o kibirkštys sušildo ir kapelius.
Malkos laužui ruošiamos visus metus – į vieną vietą kraunami seni aplūžę mediniai kryžiai, sukapoti išvirtę ar išpjauti aplink kapines ar prie kapų medžiai. Ir sutrešusio šventinto kryžiaus išnešti už kapinių tvoros negalima.
Didžiausias būna pirmas laužas, užkuriamas Visų šventųjų dieną, kai į kapinaites aplankyti artimųjų kapų susirenka ne tik vietiniai, bet ir seniai iš šio kaimo kitur išvykę gyventi margioniškiai.
Niekur kitur nematę tokio reginio vaikai, jaunimas pajunta gyvą protėvių perduotą tradiciją, kuri čia sukuria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį jungiančius vartus.
Margionių Vėlinių laužai yra įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.
