Darganotą lapkričio rytą 41 metų italas Luca Brusonas net neapsivilkęs megztinio išeina fotografuotis į Trakų gatvę.
„Man visada patiko šalti orai“, – šyptelėjo prieš septynerius metus iš saulėtos Italijos gyventi į Vilnių atvykęs restorano šeimininkas. Pirmaisiais gyvenimo metais Lietuvoje jam didžiausią įspūdį paliko sniegas.
Nedidelį restoraną Trakų gatvėje atidaręs užsienietis savęs nelaiko verslininku. Tai per rimtas žodis. „Aš esu Luca“, – pareiškė italas. Tik taip jį vadina visi pažįstami ir restorano svečiai.
Luca beveik visada būna savo restorane – net tuomet, kai jo languose dar tamsu, o į darbą skubantys vilniečiai tikrai negalvoja apie būsimus pietus.
Kol restorano durys lankytojams dar uždarytos, o Luca sukasi virtuvėje, iš kompiuterio sklinda linksmi Italijos radijo stoties laidų vedėjų balsai.
Radijas, interneto socialiniai tinklai ir pokalbių programos – tik tai L.Brusonui padeda palaikyti ryšius su savo šalimi ir joje likusiais artimaisiais.
– Kaip kilo mintis persikelti į Lietuvą? – pasidomėjo „Sostinė“ italų verslininko.
– Mano žmona lietuvė. Susipažinome, kai ji lankėsi Italijoje. Tuo metu Italijoje prasidėjo ekonominė krizė ir visi stengėsi iš jos išvažiuoti.
Aš dabar suprantu, kodėl lietuviai nenori įsivesti euro. Pakils kainos ir bus taip pat kaip Italijoje.
– Per kiek laiko išmokote kalbėti lietuviškai?
– Maždaug per pusantrų metų. Jokių kursų nelankiau, bet naujų žodžių išmokdavau kalbėdamas su bendradarbiais. Namuose vis dar kalbamės itališkai.
– Kas labiausiai įsiminė iš pirmųjų gyvenimo metų Vilniuje?
– Turbūt orai, bet man labai patinka šalti orai, todėl jaučiuosi gerai. Pirmoji žiema buvo tikra, su sniegu. Italijoje beveik nežinojome, kas yra sniegas. Pirmą žiemą sunku buvo tik vairuoti, bet po truputį išmokau.
Aišku, labai skiriasi Italijos ir Lietuvos virtuvės. Italai daugiausia patiekalų gamina iš makaronų, lietuviai – iš bulvių. Bet problemų neturėjau ir dėl to. Alus skanus, viskas gerai.
– Atvažiavęs iš karto atidarėte savo restoraną?
– Ne. Trejus su puse metų dirbau vyninėje „La Boheme“, o po to pastebėjau, kad senamiestyje išnuomojamos buvusios kavinės patalpos.
Sausio mėnesį bus dveji metai, kai jose šeimininkauju.
– Italijoje taip pat dirbote restoranuose?
– Restoranuose sukuosi jau 25 metus. Buvau padavėjas, virėjas, picų kepėjas. Vėliau atidariau savo restoraną, po to – piceriją.
Dabar taip pat viską darau pats. Paruošti dienos pietus man padeda viena šauni moteris.
– Sakoma, kad italai tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Ar tokį gyvenimo būdą išlaikėte ir persikėlęs į Vilnių?
– Ne, nepasakyčiau. Įpratau Lietuvoje ir gyvenu kaip visi. Italai daugiau bendrauja, tačiau nepasakyčiau, kad vilniečiai labai tylūs ir ramūs.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Miegu. Arba leidžiu laiką su šeima, vaikais, nes jiems lieka nedaug laiko. Restorane praleidžiu septynias dienas per savaitę nuo ankstaus ryto iki vidurnakčio.
Kas antrą šeštadienį kepame picas, bet kartais reikia pailsėti nuo puodų ir keptuvių, todėl kas antrą sekmadienį restoraną uždarome.
– Mėgstate vaikščioti į kitus restoranus?
– Nė karto nesu buvęs. Išimtis – restoranas „Žemaičiai“, kur kartais nueiname pavalgyti lietuviškų patiekalų.
– Neturite laiko ar visai neįdomu, kaip dirba kiti?
– Kiekvienas turi savo darbo principus. Vieni gamina lietuviškus patiekalus, kiti – itališkus. Žinau, kaip aš dirbu, ir į kitus žiūrėti man nereikia.
– Gal turite planų atidaryti daugiau restoranų?
– Ne, man užtenka vieno. Mano svečiai žino, kad eina pas Lucą. Aš pats juos pasitinku, pats ruošiu maistą.
O dviejose vietose vienu metu būti negalėčiau.
– Turite daug draugų?
– Pažįstamų turiu daug, bet nepasakyčiau, kad daug draugų. Šiaip Vilniuje žmonės malonūs.
Jei klausiu kokios nors informacijos, visi maloniai paaiškina. Manau, kad Italijoje užsieniečiams sunkiau, nes ten beveik niekas nekalba angliškai.
– Ko pasiilgote išvykęs iš Italijos?
– Jūros. Esu buvęs Nidoje, man patiko, bet būtų smagu, jei jūra būtų arčiau Vilniaus. Žinoma, pasiilgau ir jūrų gėrybių, kurias labai mėgstu. Čia nėra galimybių gauti šviežių jūrų gėrybių.
Su mama ir broliu bendrauju internetu. Kai buvo atvažiavę manęs aplankyti, jiems Vilnius taip pat labai patiko, tik buvo šalta.
– Nemažai užsieniečių skundžiasi Vilniaus transportu. Ar jūs patiriate kokių nors nepatogumų?
– Truputį nepatogu, kad spaudos kioskuose negalima nusipirkti vienkartinių viešojo transporto bilietų. Dabar juos reikia pirkti iš vairuotojo.
Jei autobusas pilnas žmonių, tai tikrai nepatogu. Be to, trukdoma ir vairuotojui, nes jam reikia vairuoti, o ne viena ranka skaičiuoti pinigus.
O transporto spūstys – visų miestų problema. Aš esu iš Turino, kuriame gyvena apie milijoną gyventojų. Rytais, pietų metu ir vakarais ten taip pat didžiulės spūstys. Šiais laikais kiekviena šeima turi po du tris automobilius, nors užtektų vieno.
Vairuotojams Vilniuje priekaištų neturiu. Skirtingai nei italai, jie rodo posūkius.
Daugiau nepatogumų nepatiriu. Daugiausia laiko praleidžiu darbe, todėl po miestą vaikštau retai ir neturiu kuo piktintis.
O geriausia Vilniaus naujovė – oranžiniai dviračiai. Jie labai puošia miestą, tik gaila, kad vasara per trumpa. Trūksta ir dviračių takų, bet ši problema egzistuoja beveik visame pasaulyje. Galima pavydėti austrams ir olandams – pas juos dviračių takų yra visur.
