Taigi keli faktai iš mano paminėtų sričių valstybės investicijų programos projekto. Pirmiausia, bene pirmąkart kultūros ministras Šarūnas Birutis niekaip nesugebėjo biudžeto projekto svarstymams pateikti konkretaus valstybės investicijų programos projekto, kuriame viešai matytume visus objektus ir jiems skiriamas lėšas.
Šiai programai valstybės biudžete numatoma per 97 milijonus litų, iš jų beveik trečdalis – savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktūros plėtros programai. Žinoma, kad apskritai kultūros sektoriuje yra pradėta tiek objektų, kad jiems pabaigti reikia per pusę milijardo litų. Taigi natūralu, kad, esant ribotoms galimybėms, visada kyla abejonių, ar planuojama skaidriai ir objektyviai.
Sveikintina, kad ministras yra pažadėjęs šią programą grįsti objektyviais kriterijais, todėl dabar, pasak Š.Biručio, ministerijos specialistų komanda vertina programos priemones, su jomis susipažindama vietose. Nors ketinimai geri, bet svarbiausia – koks jų rezultatas? Juk pavasarį buvo užtikrinama, kad kultūros ir meno sektoriuje neabejotinai nuo kitų metų bus didinami atlyginimai, bet, deja, Vyriausybės pateiktame biudžeto projekte lėšos nėra numatytos. Žodžiai netapo kūnu, todėl ir dabar lieka abejonių dėl investicijų skaidrumo. Įdomesnius dalykus matome švietimo srities investicijų programoje. Pirmiausiai akis bado akivaizdūs nesutapimai. Štai Vyriausybės pateiktame biudžeto projekto pakete yra priedas, kuriame surašyti pagal sritis investiciniai projektai, kuriems kitais metais nesiūloma skirti lėšų. Jame – ir per dešimt švietimo projektų. Argumentai yra įprasti: dėl investicijų trūkumo siūloma neskirti lėšų tam ir anam bei priduriama, kad skiriama tos savivaldybės kitam objektui. Bet keli projektai, kuriems siūloma neskirti lėšų, ministerijos pateiktame projekte ir toliau yra siūlomi finansuoti. Pavyzdžiui, Vyriausybės pateiktoje medžiagoje dėl investicijų trūkumo siūloma kitais metais lėšų neskirti Šiaulių S.Šalkauskio mokyklos pastato rekonstrukcijai, argumentacijoje rašoma, kad lėšų skiriama Šiaulių miesto J.Janonio gimnazijos rekonstrukcijai ir Medelyno progimnazijos pastato rekonstrukcijos techniniam projektui parengti.
Panašu, kad siekiama tolygiau paskirstyti investicijas. Bet Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktoje informacijoje matyti, kad lėšos yra numatomos visiems trims projektams, o siūlomam nefinansuoti objektui visų daugiausia – pusantro milijono litų (beje, tokia suma gali džiaugtis retas projektas). Kodėl toks institucijų nenuoseklumas? Panašu, kad tai susiję su partinėmis intervencijomis: nori nenori pagalvoji, kas Seime atstovauja Šiaulių rinkimų apygardoms, kas vadovauja miestui. Visai panašūs ir kiti nesutapimų atvejai. Kyšo valdančiosios koalicijos interesų ausys Toliau dar įdomiau. Štai savivaldybių švietimo įstaigų infrastruktūros programoje įrašyta per penkiasdešimt projektų. Keliems tęstiniams projektams, pradėtiems įgyvendinti dar 2005-2008 metais (tad jie visai nesusiję su praeitos kadencijos Seimo daugumos siekiais), siūloma neskirti kitąmet lėšų, o tuo kartu į projektą įtraukiama dvylika naujų objektų (Vilkaviškyje, Jurbarke, Kėdainiuose, Marijampolės r. ir kt.) ir jiems skiriamas finansavimas. Taigi kalbos, kad reikia baigti tęstinius projektus, ir lieka kalbelėmis. Iš esmės visos programos naujienos yra akivaizdžiai susietos su valdančiosios koalicijos interesais vienmandatėse apygardose. O daugiausia objektų siūloma nefinansuoti Kaune. Ar tai atsitiktinumas, ar sąmoningas politinis veiksmas? Pagalvokime kiekvienas atskirai. Švietimo ir mokslo ministerija šiemet pradėjo įgyvendinti švietimo įstaigų modernizavimo programą. Iki 2018 metų jai reikia 45 milijonų litų. Šiems metams programos priemonėms įgyvendinti buvo patvirtinta 8 milijonai litų. Ateinančių metų biudžeto projekte jai planuojama daugiau kaip 32 milijonai lėšų. Toks apimties – net keturis kartus – augimas kelia abejonių dėl jos pagrįstumo: ar nebus ši programa tas šaltinis, iš kurio valdančioji koalicija sems lėšas savo investiciniams projektams rinkimų apygardose įgyvendinti? Ar daug tokių šaltinėlių suformuota kitose ministerijose? Nesprendžiami aktualiausi kultūros ir švietimo sričių klausimai Taigi biudžetas nėra tik Vyriausybės programos įgyvendinimo veidrodis. Nesprendžiant aktualiausių klausimų – kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimo, ikimokyklinio ir kito neformalaus ugdymo plėtros, tęstinio mokymosi finansavimo, paramos lietuvių veiklai etninėse žemėse reikalų ir t.t. – skubama susitvarkyti siaurai partinius reikalėlius taip, kad būtų patenkintos koalicijos partnerių užgaidos ir ambicijos. Čia tiktų prisiminti ir pernai, svarstant biudžetą Seime, girdėtas replikas, kad negi naujoji dauguma įgyvendinsianti konservatorių programą (tuomet naujoji valdžia svarstė buvusios Vyriausybės parengtą biudžeto projektą ir jį keitė) kad būtina iš esmės biudžetą peržiūrėti savo naudai. Atrodo, kad tai dabar ir vyksta, siekiant kuo daugiau galimybių palikti ministrams skirstyti valstybės pinigus savo nuožiūra. Todėl mąžta viešumo, todėl taip nenoriai kalbama apie konkrečius programų dalykus. Ir opozicija, ir atitinkamos valstybės įstaigos turės gražaus darbo, kad būtų apsaugotas viešasis interesas, skaidrumas ir teisingumas.
