Nors šios partijos Seime suformavo įtikinamą – net 86 balsų – daugumą, o rinkėjai aiškiai pasirinko būtent kairiąsias jėgas, valdžios formavimą lydėjo nematyta įtampa ir spaudimas.
Prezidentė D.Grybauskaitė, remiama konservatorių, nėrėsi iš kailio, stengdamasi suardyti pagrindinę naujosios valdžios ašį – Socialdemokratų ir Darbo partijų duetą.
Tad Vyriausybės formavimas užtruko.
Valdantieji iš pradžių dar galėjo teisintis, jog buksuoja dėl minėtų trukdžių, bet greitai paaiškėjo, kad rimta kliūtis jų darbui bus pagrindinių partijų santykių problemos.
Šie santykiai lemtingai pašlijo šių metų pradžioje, visam Seimui ir socialdemokratams nubalsavus už tai, kad iš trijų dėl juodosios buhalterijos teisiamos Darbo partijos veikėjų būtų atimta teisinė neliečiamybė.
Būtent tuo kairieji, nusprendę saugoti savo politinį prestižą ir parodyti, kas valdžioje iš tiesų griežia pirmuoju smuiku, užsitraukė neatslūgstančią V.Uspaskicho rūstybę.
Tuomet ir visas Seimas išlaikė moralės egzaminą, panašioje situacijoje iki šiol suklupęs tik kartą – kai apgynė per gėjų eitynes besisklaidžiusio „tvarkiečių” rėksnio P.Gražulio neliečiamybę.
Tuos bendrus darbus, kuriuos galima vadinti laimėjimais, valdantieji spėjo atlikti savo „darbo Lietuvai” pradžioje – pavyzdžiui, iki tūkstančio litų padidindami minimalią algą ar sustabdydami valstybei galėjusią daug kainuoti saulės energetikos plėtrą.
Bet ne vienoje kitoje svarbioje srityje – pertvarkant mokesčių sistemą ar energetiką, pagyvinant socialinę politiką – valdančioji koalicija, prieš rinkimus žadėjusi naujus ir šviežius vėjus, nuveikė ne kažin kiek.
Žinoma, tai lėmė ne tik sudėtingi politinių partnerių santykiai, bet ir itin atsargus socialdemokratų vadovybės elgesys.
Susidarė įspūdis, jog socialdemokratų vedlys premjeras A.Butkevičius vengė staigesnių ar ryžtingesnių veiksmų baimindamasis, kad tai gali grėsti ne tik partijos reitingui, bet ir visos valdžios stabilumui.
Negana to, premjerui tenka laviruoti ir tarp daugybės povandeninių srovių jo vadovaujamos partijos viduje.
Kita vertus, derėtų pripažinti, kad dabartinė valdžia į gana keblią padėtį pateko ir dėl savo pirmtakų konservatorių daugelio svarbių sprendimų, kuriuos vėliau užginčijo Konstitucijos sargai.
Tačiau delsimas vykdyti socialines ar energetikos reformas gali tapti joms tiesiog pražūtingas.
Tai parodė dėl valdžios neryžtingumo ir dėl jos vidaus rietenų pasitraukusios JAV bendrovės „Chevron”, ketinusios ieškoti Lietuvoje skalūnų dujų, pavyzdys.
„Per savo gyvenimą dar nesu matęs tokios silpnos Vyriausybės, kai per metus nebūtų priimtas nė vienas padorus ir atsakingas sprendimas”, – taip Vyriausybę ir Seimą metinių proga pasveikino ne kas kitas, o „darbiečių” dvasinis lyderis V.Uspaskichas.
Taip politikas reagavo į A.Butkevičiaus viešus pažadus, kad socialdemokratai negins jo, kai Seimui vėl reikės balsuoti dėl neliečiamybės, – šįkart prokurorams prašant ją panaikinti dėl galimo teisėjų įžeidimo.
Tokie pareiškimai rodo, kad „darbiečių” ir socialdemokratų santykiai negerėja. Be abejo, tokia padėtis yra tikra dovana dešiniajai opozicijai ir, žinoma, prezidento rinkimams ryžtingai besiruošiančiai D.Grybauskaitei.
Tiesa, iki šiol nė vienas koalicijos priešininkų mėginimas vien savo pastangomis sukelti kokią nors griūtį nebuvo sėkmingas.
Ūkio ministro kėdės netekusi B.Vėsaitė turėjo pasitraukti ne tiek dėl prezidentės kritikos jai po skrydžio su verslininkais, kiek dėl „darbiečių” pažadų paremti interpeliaciją, kuria grasino opozicija.
Panašiai posto neteko ir nuteistas Seimo pirmasis vicepirmininkas V.Gapšys. Supratęs, kad kairieji parems interpeliaciją šiam jo statytiniui, V.Uspaskichas nusprendė pakeisti ne itin ryžtingą V.Gedvilą parlamento pirmininko poste į daug karingesnę L.Graužinienę.
Tai duoda vaisių – L.Graužinienės retorika prezidentės adresu griežtėja ne dienomis, o valandomis. Ir pats Seimas aktyviau klibina kai kuriuos šalies vadovės žmones, pirmiausia generalinį prokurorą D.Valį.
„Darbiečiai” užuominomis net prabilo apie galimą apkaltą prezidentei, jei vis dėlto būtų išdrįsta paskelbti, kad būtent iš Prezidentūros nutekėjo slapta saugumo informacija, dėl kurios buvo taršomi ją paskelbę žurnalistai.
Bet Darbo partijos atstovai neparėmė opozicijos, kuri bandė nuversti socialdemokratus sveikatos apsaugos ministrą V.Andriukaitį bei Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką B.Bradauską.
Nieko nuostabaus – peržengti ribą būtų pavojinga visiems. Juk nei „darbiečiai”, nei socialdemokratai vieni be kitų nesugebėtų išlikti valdžioje. Be jų tandemo apskritai neįmanoma jokia stabilesnė koalicija.
Šią padėtį pakeistų nebent Darbo partijos skilimas arba pirmalaikiai rinkimai. Bet abu scenarijai – menkai tikėtini. Tad valdantieji ir ateityje bus priversti ryti karčias partnerių piliules – galbūt visus likusius trejus metus.
