Pasitelkta net sunkioji artilerija: pasamdyti teisininkai parengė dokumentą, pavadintą nepriklausoma analize, kuriame įrodinėjama, kad šis verslas Lietuvoje prižiūrimas netinkamai, sudaromos išskirtinės sąlygos lažybininkams ir loterijų rengėjams.
Tikslai – suprantami: pakeisti galiojančius teisės aktus, kad būtų naudinga kai kurioms verslo grupėms. Ypač B kategorijos (riboto išlošimo) automatų salonus valdančioms įmonėms.
„Analizėje” virkaujama, kad Lietuvos lošimų rinka esanti per maža: antai statistinis europietis savo azartiniams polinkiams patenkinti per metus išleidžia 400 eurų, o lietuvis – mažiau nei 20 eurų.
Raudama ir dėl to, kad neva klesti lažybų ir loterijų rengėjai. Išties šios rinkos dalys kyla. Pavyzdžiui, loterijų rengėjų apyvarta per tris 2012-ųjų ketvirčius siekė 110 mln., o šįmet per tą patį laikotarpį – jau 124 mln. litų. Lažybininkų pajamos išaugo nuo 333 iki 442 mln. litų.
Tačiau bent jau B kategorijos lošimo automatų salonų savininkai irgi neturėtų kuo skųstis: lyginamuoju laikotarpiu jų apyvarta pakilo nuo 320 iki 360 mln. litų.
Teisininkai nesyk užsimena, kad 2008 metų pabaigoje valdžia nuskriaudė B kategorijos lošimo aparatų salonų ir kazino savininkus, maždaug trečdaliu padidinusi mokesčius už aparatus bei lošimo stalus. Neva dėl to bankrutavo 4 įmonės, darbą prarado maždaug tūkstantis žmonių, o valstybės surenkama mokesčių suma nepadidėjo.
Tai ne melas, bet ir ne visa tiesa. Pirmiausia 2008 m. užklupo finansų krizė. Atlyginimai mažėjo tikrai ne vienu ar dviem procentais, vartojimas staigiai krito. Natūralu, kad pramogoms – tarp jų ir lošimams – žmonės skyrė kur kas mažiau pinigų nei iki tol.
Todėl nereikia stebėtis, kad dalis lošimų įmonių buvo priverstos užverti duris. Parodykite sektorių, kuriame per sunkmetį nenutiko nieko panašaus.
Mokestis už A kategorijos (neriboto išlošimo) aparatą tikrai buvo padidintas nuo 7,2 iki 9,6 tūkst. litų per metus, B kategorijos – nuo 2,4 iki 3,6 tūkst. litų.
Bet vidutinė A kategorijos apyvarta (2012-ųjų duomenimis) siekė 237,9 tūkst., B – 175,8 tūkst. litų. Tarkime, savininkams lieka apie ketvirtadalį. Vis vien tai solidžios sumos, palyginti su mokesčiais.
Panašiai ir dėl lošimo stalų, kuriems mokesčiai padidinti nuo 48 iki 72 tūkst. litų per metus, – pernai vieno ruletės, kortų ar kauliukų stalo vidutinė apyvarta siekė net 2,7 mln. litų.
Kodėl automatų salonų savininkai staiga užsipuolė loterijų ir lažybų rengėjus? Lieka tik gūžčioti pečiais. Žinoma, pastarieji jiems sudaro šiokią tokią konkurenciją. Ji dar labiau paaštrėtų įteisinus lažybas ar, pavyzdžiui, pokerio žaidimą internetu.
Lošimai, kaip ir daugelis kitų verslų, jau seniai persikėlė į virtualiąją erdvę. Vengdama tai pripažinti Lietuva elgiasi kaip galvą smėlyje slepiantis strutis.
Kol leidimo civilizuotai vykdyti tokią veiklą negauna mūsų šalyje registruotos ir mokesčius sąžiningai mokančios įmonės, didžiąją dalį pajamų susišluoja bendrovės iš kitų valstybių, nepatingėjusios savo interneto svetainių išversti į lietuvių kalbą.
Lošimo aparatų savininkams internetas – kaip peilis. Juk tokio automato niekaip neperkelsi į virtualiąją erdvę. Todėl lieka visomis išgalėmis spausti valdžią, kad ji patrauktų reguliavimo antklodę į jų pusę ir leistų dar šiek tiek laiko gyvuoti, kol šiuolaikinės technologijos visiškai pribaigs.
Kiekvienas psichologas pripažintų, kad potraukis lošti nėra pats sveikiausias. Tačiau lošimas lošimui tikrai nelygu. Juolab kad žalingiausias – siekis atsilošti prapylus vieną sykį.
Kur lengviausia tai padaryti? Žinoma, lošimo namuose arba prie „vienarankiu banditu” vadinamų automatų. Nepasisekė – pirk daugiau žetonų ir tikėkis, kad Fortūna nusišypsos jau po minutės.
Lažybų dalyviams azartas gal ir nesvetimas, tačiau vis dėlto reikia šiek tiek išmanyti apie tai, dėl ko lažiniesi. Be to, sporto įvykių atveju baigties dažnai tenka palūkėti. Tad staigios (ir, žinoma, pavojingos) galimybės atsigriebti pralošus tikrai nelieka.
Tas pat ir dėl loterijų: prie kortų stalo gali traukti paskutinius pinigus ir prašyti padalyti jas dar kartą, o nusipirkęs loterijos bilietą privalai dieną ar net savaitę laukti tiražo. Suprantama, azartas dėl to gerokai nuslopsta, tad ir galimybių netekti santaupų – daug mažiau.
Kita vertus, nors automatų salonų savininkai skundžiasi nelygiomis sąlygomis, jų elgesys kelia daug abejonių dėl socialinės atsakomybės.
2009 metais visi lošimų organizatoriai buvo pakviesti prisidėti prie susitarimo, kuris padėtų garantuoti savanorišką apsisprendimą nebelošti. Bet nuo praėjusių metų vasario penkios B kategorijos lošimo aparatų salonus valdančios įmonės atsisakė vykdyti tokio susitarimo sąlygas.
Nuspręsta neįleisti tik tų, kurie jaučiasi prasilošę būtent šiuose salonuose. Prie ruletės stalo gali prapilti kad ir visą turtą, bet prie paties pavojingiausio „vienarankio bandito” sėskis be kliūčių.
Todėl šių verslininkų mėginimai paveikti įstatymų leidėjus kvepia mažų mažiausiai noru dar labiau pasipelnyti, o graudžios kalbos apie socialinę atsakomybę – paprasčiausia veidmainyste.
