Tačiau lentelės turinys, skelbiantis apie rūpestį, ne tik neįtikina, bet priešingai, rodyte rodo, kad nė velnio tu niekam nerūpi. Kaip kažkam gali iš tiesų rūpėti nusižudyti nutaręs žmogus, jeigu miestas rūpestį deklaruoja ant surūdijusios, niūrios spalvos lentelės?
Jau seniai nebeteko niekur matyti sovietmečiu populiarių tokių pigių skardinių laidotuvių vainikų. Plonos ir pigios jų skardos nepadoriai ir neoriai džergždavo prie karste paguldyto numirėlio. Nieko gero iš rūpesčio žmogumi, jeigu užrašai primena kad ir sovietmečio, bet laidotuvių vainikus. Dar nepadoriau tos rūpesčio ir rūdžių pilnos lentelės atrodo Kalėdoms besiruošiančiame Vilniuje.
Sostinė puošia vitrinas, stato kalėdines egles ir kabina girliandas, smagiai ūžia pramogaujanti, apsipirkinėjanti, žioplinėjanti arba svarbiais reikalais skubanti minia. Vienas Dievas težino, kaip tai turi atrodyti depresijos prispaustam žmogui, tikriausiai jis turi pasijusti dar vienišesnis. Prieškalėdinis miestas šviečia, bet ne tau, minia šurmuliuoja, bet pati sau. O tau, stovinčiam ant gyvenimo anapus slenksčio - tik surūdijusios lentelės ant sostinė tiltų.
Tiesa, sostinei rūpi joje besilankančios Europos Sąjungos delegacijos, kurioms atvykus ribojamas eismas, baltai dengiami užkandžių staliukai Seime, ribojant net Seimo mailiaus judėjimą parlamento erdvėmis, kai atvykę europiečiai priešpiečiauja. Kažkas kažkam rūpi. O pilietis, kuriam gyvenimas tampa juodu ir nemaloniu, atsiduria prieš aprūdijusią lentelę su apgailėtinu užrašu apgailėtinai niūriame fone. Ir dar giliau padeda suvokti tiesą – nė velnio tu niekam nerūpi.
Lentelės su patikinimu, kad „Tu rūpi“ Vilniuje buvo pakabintos beveik prieš ketverius metus. Jas palaimino tuometinė sostinės valdžia. Palaimino viena – pamiršo kitos. Sako, kad tokios lentelės yra populiarios ne vienoje pasaulio šalių, jos kabinamos ant aukščiausių tiltų, kuriuos neretai renkasi nelaimėliai.
Neteko jų matyti svetur, nepavyko rasti jokios informacijos apie tai, kiek žmonių, perskaitę šį užrašą, grįžo į gyvenimą. Bet jeigu jau sykį nutarta, kad lentelės gali išsaugoti nors vieną gyvenimą per metus, nors vienai motinai vaiką, nors vienam žmogui mylimąjį, tekabės jų ant kiekvieno tilto, net po kelias. Bet tik ne tokios – aprūdijusios, primenančios pigius skardinius laidotuvių vainikus. Jeigu tai yra gera idėja, ją rizikuoja suniekinti atsainumas tų, kurie užsakė, pagamino, pakabino ir pamiršę paliko rūdyti.
Vilniuje per metus savo valia iš gyvenimo pasitraukia apie šimtas žmonių, Lietuvoje – apie tūkstantis. Vis dar esame šalis, pirmaujanti pagal savižudybių statistikas. Paprastai dažniausiai žudosi vyrai, neretai – prieš tai pavartoję alkoholio. Tai irgi yra priežastis, kodėl Lietuvoje moterų yra net 250 tūkstančių daugiau negu vyrų. Marijono Mikutavičiaus dainuojama trijų milijonų Lietuva jau tapo istorine praeitimi. Mūsų daug mažiau, mūsų šalis sensta ir moteriškėja – statistika yra negailestinga.
Vargu, ar ant tiltų turėklų kabinamos spynos sutvirtins santuokas, o lentelės su užrašu „Tu rūpi“ išgelbės nuo juodų minčių. Ir spynos, ir lentelės rūdija. Skyrybų skaičius lenktyniauja su įregistruotų santuokų skaičiumi, savižudybių statiška nesikeičia. Vadinasi, reikia kažko kitko. Vieną vakarą prie Seimo mačiau du valkatas – moterį ir vyrą.
Kai anapus upės, tikriausiai iš kurių nors maldos namų, pasigirdo varpai, pora padėjo ant žemės savo nešulius, apsunkusius nuo vilniečių šiukšliadėžėn išmesto gero, ir pravoslavišku papročiu ėmė žegnotis ir lankstytis ton pusėn, iš kur skambėjo maldai kviečiantys varpai. Valkatos, kurie, rodos, nebegali turi jokios vilties, turi Dievą ir tikėjimą. Ir varpų gausmą.
O į liūdesį skęstantys žmonės – tik surūdijusias lenteles su vargu ar ką jaudinančiu ar įtikinančiu užrašu – „Tu rūpi“. Tikrai? Netikiu. Geriau jau nuimkite jas, nes naujomis, tikriausiai, jų niekas nepakeis. Nes tai ne didieji metro projektai, ne įtartinai ant Neries kranto vis brukami gugenhaimų muziejai.
