Lietuvos sostų karai: žiema ateina

Žmogui, skaitančiam tik straipsnių antraštes ar besivaikančiam skandalingų naujienų, gali pasirodyti, jog Lietuvoje verda aktyvus politinis gyvenimas. Jame aiškiai išsiskiria trys figūros: prezidentė, siekianti išsaugoti savo kaip nepalaužiamos teisingumo gynėjos – mažutėlių ir nuskriaustųjų globėjos – įvaizdį, premjeras, besistengiantis išsaugoti sunkiai iškovotą didesnės rinkėjų dalies pasitikėjimą, bei naujasis papildymas – Seimo pirmininkė.

Daugiau nuotraukų (1)

Paulius Gritėnas

Nov 30, 2013, 7:59 AM, atnaujinta Feb 20, 2018, 1:51 AM

Šioji įsiveržė į politinę areną su tokiu entuziazmu, kurio, rodos, turėtų pakakti ne tik sugriauti ilgai statytą Lietuvos politinio stabilumo įvaizdį, bet ir išnešti visą Ukrainą ir likusias Rytų partnerystės šalis ant rankų tiesiai į Europą. Ar iš tiesų šie Lietuvos sostų karai rodo vykstančius aktyvius politinius procesus?

Panašu, kad tiek valdančiosios, tiek opozicijos partijos vis labiau stringa ambicijų žaidimuose, o tai, ką galėtume pavadinti konstruktyviais sprendimais nusėda darbo grupių ir ekspertų išvadų lygmenyje. Kol vieni koalicijos partnerių lyderiai zuja tarp Vilniaus ir Maskvos ar teismų salėse bando įrodyti esą nekalti dėl juodosios partijos buhalterijos, kiti grįžta į politiką it feniksai iš pelenų.

Šioje nestabilioje aplinkoje matomi tik du aiškūs lyderiai, tačiau akivaizdu tai, kad nei vieno jų lyderystė ar politinė galia nėra pakankama, kad sulaikytų išdykusių koalicijos partnerių bandymus silpninti piliečių pasitikėjimą svarbiausiomis valstybės institucijomis. Dar blogiau yra tai, kad ir asmenys, atstovaujantys toms institucijoms įsivelia į asmeninių ambicijų žaismą, kurių rezultatas – tylus prezidentės ir Seimo pirmininkės karas, kurio nemato gal tik moderatoriaus pozicijoje atsidūręs premjeras.

Prezidentė neabejotinai nepraloš pasirinkdama tylos taktiką, tačiau kasdieniai Seimo pirmininkės ir dalies Seimo narių dūriai jos atžvilgiu nelieka nepastebėti, o ypač didelį nerimą kelia konflikto kurstymas tarptautinės politikos fone. Jei Seimo pirmininkės atsiprašymą dėl prezidentės nedalyvavimo tarptautiniame renginyje dar galime laikyti tarpinstituciniu nesusikalbėjimu, tai vojažai Ukrainoje bei bandymas atstovauti Lietuvos poziciją, nederinus su šios pozicijos pagrindiniu formuotoju, atrodo labai neadekvačiai.

Akivaizdu, kad tiek Viktoras Uspaskichas, tiek naujoji partijos pirmininkė neketina rinktis būdų, kuriais bus siekiama parodyti, jog prezidentė nėra tinkama šalies vadovė. Panašu, kad ši saviveikla spaudžia į kampą ir bandantį ramybę išlaikyti premjerą, kuris jau buvo priverstas aiškintis dėl Lietuvos pozicijos bei Seimo pirmininkės kelionių tikslų. Nors valdančiosios koalicijos partneriai dažnai sugeria žiniasklaidos ir kritikų atakas, bet tolesnis intrigavimas gali vesti ir prie to, jog reitingus prarandantys partneriai nusitemps su savimi ir dažnai kritiško žodžio pagailinčius socialdemokratų lyderius.

Suprantama, niekas nelaiko Seimo pirmininkės rimta politine figūra, tačiau pripažinkime ir tai, kad jos veiksmai atitraukė dėmesį nuo rimtų klausimų ir galimų lemtingų politinių klaidų. Jei „Chevron“ išvarymas su antiskalūniniais smegenų programavimo varovais dar gali būti atleistinas, tai VAE projekto vilkinimas bei drąsūs bei nepamatuoti laikinosios energetikos komisijos pasisakymai, patraukę ir Norvegijos valdžios dėmesį palieka nepataisomą žalą Lietuvos, kaip patikimos strateginių projektų partnerės, įvaizdžiui.

Akivaizdu, jog valdžios daugumą šiuo metu sudaro žmonės, kurie yra daugiau ar mažiau nepatenkinti griežtu tonu ir aštriai kritika iš Daukanto aikštės ir daro viską, jog įvyktų galios perskirstymas. Tam yra keli būdai iš kurių (kol kas nepasirodžius lygiaverčiam oponentui rinkimuose ir gresiant pergale pirmame ture) patogiausias atrodo prezidentės įvaizdžio viešojoje erdvėje kompromitavimas bei jos politinių galių ribojimas.

Kol kas ryškiausių Vyriausybės darbų kraitis nėra toks didelis, kokį jį įsivaizdavo rinkėjai. Minimalios algos padidinimą, kuriam klaidingai nesiryžo dešiniųjų valdžia, seka valstybės tarnautojų ir teisėjų algų grąžinimas ir nors kol kas fiskalinės drausmės laikomasi labiau nei tai siūlo apkaltos būdu nušalintas Tvarkos ir teisingumo lyderis, tačiau ir toliau švaistantis socialinėmis išmokomis trijų procentų riba turėtų artėti vis sparčiau.

Pavojų kelia ir tai, kad pačių koalicijos partnerių tarpe netrūksta apsiribojančių kritika visiems ir abejojančių euro reikalingumu, neslepiančių euroskeptiško nusiteikimo. Jų ambicijas paskatina ir ypač suaktyvėjusios marginalinės grupės, siekiančios referendumo kartelės nuleidimo bei didesnio tautos balso lemiamuose sprendimuose. Tokiomis sąlygomis populistinės kalbos skambės tik garsiau, o manipuliavimo visuomenės nuomone mašiną užsuks suinteresuoti valstybės nestabilumu.

Taigi, ruoškitės, mieli rinkėjai, nes artėja ne tik išbandymai referendumais, bet ir politinės galios žaidimų žiema, kurioje neryškiai tolumoje boluos strateginių projektų kontūrai, o ministrų kabineto veiklą įšaldys ne tik kai kurių atstovų nekompetencija, bet ir noras pakenkti oponentų įvaizdžiui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.