Monumentalius kūrinius kuriame taip pat sėkmingai kaip kadaise kepėme leninus.
Štai buvo sumanyta sostinėje pastatyti atliekų deginimo gamyklą. Atrodytų, reikia sveikinti tokį užmojį. Gamykla per metus sudegintų iki 170 tūkst. tonų šiukšlių, nebeaugtų jų kalnai sąvartynuose. Vilniui tokios įmonės visiškai pakaktų.
Bet ne – prezidentės D.Grybauskaitės komanda sumanė, kad reikia tokios atliekų deginimo gamyklos, kokia jau stūkso Klaipėdoje, netgi didesnės.
Uostamiesčio įmonės pajėgumai – 250 tūkst. tonų šiukšlių per metus.
Klaipėdiečiai jau dabar iš kailio neriasi ieškodami atliekų gamyklai, bet vis tiek surenka tik pusę to kiekio, kurį galėtų sudeginti per metus.
Milžinišką gamyklą pastatė suomių koncerno valdoma bendrovė „Fortum“. Prezidentės patarėjams padedant ji mėgina įkelti koją ir į Vilnių.
Kas toliau? Vilniečiams reikės sukti galvą kaip ir klaipėdiečiams – iš kur atsivežti šiukšlių? Galbūt net teks jas importuoti. O ką? Juk švedai taip daro, veždami atliekas iš kaimyninės Norvegijos.
Bala nematė tų šiukšlių karų. Bet tai ne vienintelė gigantomanijos apraiška Lietuvoje. Sakysite, Vilniuje riogsantys nacionalinio stadiono griaučiai – sovietinis reliktas? Nė velnio! Valdžios keičiasi, bet vis nepamiršta stadiono reikalų.
Dabartinė valdžia ketina pastatyti 25 tūkst. vietų stadioną, o jam baigti prireiktų 300 mln. litų. Į nuostabą, kam reikia tokio didžiulio statinio, vienas funkcionierius linksmai atšovė: „Pasikviesime grupę „AC/DC“ ir vienintelį kartą pamatysime sausakimšą stadioną.“
Nors valdininkas frazę paleido juokais, tiesos jo žodžiuose yra: smagu bent kai kur kai kada pasijusti milžinais.
