Tada buvo nesmagu klausyti šalies vadovo šnekas, dabar čia irgi vadovė, tik postas kitas. Kaip ir tada, dabar nesinori nei televizoriaus įsijungti, nei žinių portalų atsiversti: neduok Dieve, vėl ką nors parodys apie Seimo pirmininkę arba, dar blogiau, išgirsiu ją vėl ką nors sakant.
Aną dieną žiūrėjau jos interviu su kolega Edmundu Jakilaičiu – apie groteskišką vizitą į Kijevą ir tą komišką lipimą ant barikadų (ar ant tribūnos, kas ten supaisys), ir buvo užėjęs noras užsikimšti ausis. Sunku paaiškinti: tai gėdos jausmas, lyg stebint neadekvačių sugebėjimų žmogų, dalyvaujantį televizijos talentų konkurse, kur visai komisijai nesmagu ir nepatogu – tyčiotis negražu, rimtai priimti irgi niekaip neišeina, belieka kaltai šypsotis ir bandyti palaikyti pokalbį.
Seimo pirmininkės firminiu stiliumi tapęs susierzinimas ir pasimetimas, tuojau virstantis žodine agresija, akivaizdūs įsivaizdavimai, kad ją persekioja ir prieš ją susimokę, ir visiškas, beviltiškas humoro jausmo nebuvimas (net Neringa Venckienė sugebėdavo išspausti kokį juokelį – ir kas galėtų pagalvoti, kad ateis toks laikas, kai buvusią teisėją paminėsiu teigiamame kontekste) keltų gailestį šiai politinei figūrai, jei ne aštrus suvokimas, kad gailėti reikia ne jos, o savęs, mūsų visų ir Lietuvos.
Lygiai tas pats jausmas, kaip per R.Pakso skandalą. Gėda, nejaukumas ir mintis apie blogą sapną. Makabriškos spaudos konferencijos, keisti „gero savaitgalio“ linkėjimai savaitės pradžioje. Tikėjomės, kad visa tai nepasikartos.
Net neišeina pasakyti, kad Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė stokoja viešojo kalbėjimo įgūdžių ir elgesio manierų, kurių reikalauja aukštas postas (o ji mėgsta priminti, kad yra aukštas pareigas užimantis žmogus – matyt, todėl, kad daugelis galėtų tai greitai pamiršti, paklausęs jos bent dvi minutes).
Ji visiškai netinka šioms pareigoms, nes viešos pareigos reikalauja ne vien kelias kadencijas atsėdėti Seime ir dalyvauti kokių nors komitetų posėdžiuose, bet ir šiokio tokio solidumo, gebėjimo reikšti mintis (o jei jų nėra – įtikinamai perskaityti, ką užrašė ant lapuko kiti), ir atrodyti autoritetingai. Šiuo metu Loreta Graužinienė, deja, sugeba įkvėpti tik muzikinių humoristinių videoklipų gamintojus, kai ne iš pirmo karto pasako žodį „konstitucija“. Negali jos kaltinti: toje partijoje, iš kur ji atėjus, tai, manau, nėra dažniausiai kartojamas žodis – frazė „šaukimas į teismą“ partijos būstinėje, matyt, linksniuojama tankiau.
Parašiau „šioms pareigoms“, ir galvoju, ar tiktų kokioms nors kitoms. Na, gal su tokiu užsispyrimu ir galėtų rinkti palapinėje kokio nors referendumo parašus. Ypač jei ten suteiktų kokias nors oficialias pareigas, pavyzdžiui, „palapinės valdovė“ ir galima būtų retkarčiais kreiptis į aplinkui susirinkusius žmones.
Suprantate, kaip yra. Aukštą valstybės postą užimantis valstybės žmogus turi būti kaip vėliava. Neestetiškai atrodanti vėliava – sutepta, suglamžyta, kreivai susiūta – blogai atlieka savo funkciją, nes ji yra simbolis, o simboliai turi būti švarūs ir susiūti tiesiai. Parlamento vadovė, kalbanti ir besielgianti kaip humoro laidos aktorė be grimo, nelabai tinka į šalies simbolius. Blogiausias dalykas (ir, palyginti su tuo, kas vyko prieš dešimtmetį, visiškai naujas lygis) yra negrabus, neskanus ir nesolidus šeimos reikalų viešinimas.
Aš suprantu, kad net ir Seimo pirmininkė yra mama, bet užimamos pareigos su jos šeima nėra susijusios. Norisi tikėti (na, taip priimta sakyti, man gal net nesinori taip manyti), kad nuskriaustu ir kone įžeistu tonu skambantys svarstymai apie savo vaikų problemas nėra dar viena viešųjų ryšių plano dalis, kai bandoma „parodyti politiko žmogiškąją pusę“.
Mat šios politikės atveju žmogiškosios, labai paprastos, virtuvinės ir nelabai rafinuotos pusės matosi jau per daug; betrūksta tik nuotraukų su plaukų suktukais ir apsiavus guminius batus, prie sodo darbų. Norėtųsi, atvirkščiai, pamatyti nors šiek tiek profesionalios ir valstybinės jos pusės. Nepakenktų.
Taigi, kaip ir minėjau, labai nelinksmos Kalėdos artėja. Prasidėjus Adventui, jaučiu pareigą jums ko nors palinkėti ir kuo nors jus paguosti, ir turbūt nieko geresnio nesugalvosiu, kaip priminimą, kad net ir baisūs sapnai anksčiau ar vėliau baigiasi.
Geriau, žinoma, būna, kai jie baigiasi anksčiau. Ir dar: dabartinė situacija, kai skaudu ir gėda įsijungti televizorių, yra reikalinga terapiniais tikslais, kad paskui galėtume gyventi dar dešimt metų ir džiaugtis, kad jau yra geriau, negu štai tada buvo. 2013 metus turbūt taip ir prisiminsim.
Tai iš manęs šį kartą tiek. Kadangi šį tekstą skaitote gruodžio sekmadienio vakare, o gal net ir pirmadienį, tai, naudodamasis proga, linkiu visiems gero savaitgalio ir gerų margučių.
