Nesėkmę iš vienos pusės garantavo Ukrainos prezidento V.Janukovičiaus užsispyrimas nepasirašyti Asocijuotos sutarties ir jo noras suartėti daugiau su Rusija, nei su Europos Sąjunga. O iš kitos pusės, ES nepakankamai rimtas požiūris į Ukrainos beviltišką ekonominę padėtį, visuomenės susiskaldymą, negebėjimas ar nenoras į Ukrainą pažvelgti geopolitiniu aspektu.
Kita vertus, kaip pastebėjo Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, duodamas interviu Lenkijos TV, Vilniaus Rytų partnerystės politika, kurią inicijavo Švedija ir Lenkija vos prieš dvejus metus, davė kur kas didesnę naudą, nei ES Viduržemio jūros politika, sumanyta prieš keliolika metų. Būtent Rytų partnerystė ir konkrečiai Ukrainos klausimas paskatino į Vilnių atvykti visų didžiųjų ES valstybių vadovus ir visus aukščiausius ES bendruomenės vadus, įskaitant J. Barroso ir ES parlamento pirmininką M.Šulcą.
Asocijuotos sutarties turinys su Ukraina visuomenei yra ne itin žinomas. Dauguma eilinių Ukrainos ir, matyt, Lietuvos piliečių manė ir tebemano, kad jos pasirašymas būtų atvėręs Ukrainai kelią į ES. Toli gražu. Ji tereiškė suartėjimą su ES ir galimybę naudotis būsima ES rinka, įvykdžius iškeltus ES reikalavimus. Taip pat galimybę gauti tam tikrą, ne itin didelę ir ne iš karto, finansinę paramą tiek iš ES, tiek iš TVF.
Tačiau ES parengta sutartis negarantavo Ukrainai nei buvimo Europos Sąjungoje ateityje, nei jos tapimo kandidate į tikruosius narius. Nes ir tokiam statusui, jau nekalbant apie tikrąją Ukrainos narystę, priešinosi mažiausiai dvi tikrosios ES narės. Europos Sąjunga pirmenybę yra atidavusi Balkanų šalims.
Vilniaus viršūnių dalinė nesėkmė, galbūt, gali tapti sėkme Ukrainai. Šimtai tūkstančių jaunų žmonių įvairiose šalies miestuose išėjo į gatves, kad išreikštų nepasitenkinimą prezidento V.Janukovyčiaus valdžia ir jos brutaliu elgesiu su demonstrantais Kijeve.
Galima sakyti, prasidėjo tikrosios derybos su ES dėl Ukrainos ateities. Svarbiausiu derybininku tapo Ukrainos žmonės, nelabai išmanydami, kokią sutartį turėjo pasirašyti jų šalies prezidentas Vilniuje, bet gerai žinodami, kad Europos Sąjungoje yra geriau nei Maskvos vadovaujamai Muitų sąjungoje. Jie nori gyventi demokratinėje savo valstybėje, kur teismai yra vienodai teisingi visiems, kurioje nevaldo oligarchai ir jų grupuotės, kurios piliečiai laisvai, kaip kitų ES šalių, gali laisvai keliauti ir spręsti savo likimus.
Beje, Kijeve apsilankęs Vokietijos užsienio reikalų ministras G.Westerwelle, pareiškęs kad Vokietija yra neabejinga Ukrainos likimui, o R.Sikorskis, patikino, kad ES yra pasirengusi Ukrainai įvesti bevizį režimą. Tai tikrai yra geras ženklas, pasiųstas iš ES Ukrainai.
Kaip rašė vienas vokiečių apžvalgininkas, „tikrieji europiečiai dabar yra Rytų Europoje“, nes jie trokšta patys būti vieningoje Europoje. Skirtingai, nei didėjanti Vakarų europiečių dalis, kuri Europos Sąjungai turi vis didesnių pretenzijų ir pasitikėjimas ES tarp jų mažėja. Kai kurie ją norėtų silpninti, arba išpešę iš jos naudos, pabėgti, kaip britai.
Ar Ukrainoje vyksta revoliucija? Ar Ukrainos žmonės trokšta revoliucijos, ar jos tikrai nori Aukščiausios Rados opozicijos deputatai, skandavę šalies parlamente šūkį: „Re vo liu ci ja, Re vo liu ci ja? Juk jei jie tikrai trokšta revoliucijos, tuomet jie nori „ esamos politinės ar socialinės santvarkos nuvertimo jėga“.
Galbūt jos nori pasaulio profesionalų bokso čempionas, o dabar opozicijos lyderis V.Klyčko, jau dešimt metų daugiau gyvenantis Austrijoje, nei Ukrainoje? Nes V.Klyčko ir jo sąjungininkai iš opozicijos kovą parlamente pralaimėjo, balsuojant dėl nepasitikėjimo premjeru ir visa vyriausybe. Ką jam daryti toliau? Ar derėtis su nusilpusia valdžia ar su demonstrantais šturmuoti prezidentūrą? O gal pradėti derėtis dėl valdžios pasidalijimo su dabartiniu prezidentu?
Manau, kad revoliucijos trokšta Ukrainos jaunimas ir visi tie, kurie išėjo į miestų gatves ir aikštes. Jie norėtų nuversti oligarchinį režimą ir gyventi laisvoje, demokratinėje ir teisingoje valstybėje, kuri dar ir ekonomiškai klestėtų. Jie norėtų to, ko nepavyko padaryti Oranžinės revoliucijos metu, kai vienų oligarchų valdžią pakeitė kiti oligarchai. Ar ir šį kartą neįvyks tas pats? Nes tarp opozicijos narių parlamente ir už jo ribų oligarchų taip pat netrūksta.
Revoliucijos Ukrainoje bijo ir Rusija, kuri su nerimu stebi ukrainiečių pilietinės visuomenės proveržį, nepasitenkinimą oligarchine sistema, gyvuojančia ir toje pačioje Rusijoje. Ją gąsdina ukrainiečių ryžtas priklausyti ES, o ne Maskvos vadovaujamai Muitų sąjungai. Ukrainiečiai pasirodė kur kas daugiau pilietiškai ir demokratiškai subrendusi tauta nei Rusija, galbūt, net galinti tuo užkrėsti Rusiją?
Kol Ukraina yra didžiausių pasaulio žinių transliuotojų BBC, CNN, Deutsche Welle dėmesio centre, kol demonstrantai sulaukia didelių simpatijų ne tik pačioje Ukrainoje, bet ir užsienyje, Ukraina turi galimybę daugiau priartėti prie ES, priversti savo valdžią pasukti šalį europinės integracijos keliu.
