Tačiau Vyriausybei Prezidentūra dar anksčiau nurodė gaires: „Euro įvedimas, socialiai orientuotas, teisingas ir jautrus biudžetas.“ Skamba panašiai į paliepimą nueiti nežinia kur ir atnešti nežinia ką.
Dėl to, kad priimtas biudžetas palankus siekiant įsivesti eurą, ginčytis vargu ar verta. Nė dviejų procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) nesieksiantis deficitas ir apie 42 proc. BVP valstybės skola gal atrodo įspūdingai, bet tikrai nekelia grėsmės pažeisti Mastrichto kriterijus.
Apie daugelį kitų biudžeto įstatyme atsidūrusių naujovių Vyriausybė pranešė iš anksto. Pavyzdžiui, nuspręsta skirti 60 mln. litų papildomų asignavimų ir padidinti mokinio krepšelį, taip išsaugant nemažai provincijos mokyklų.
Pagirtinas sprendimas atiduoti socialinių pašalpų dalybą savivaldybėms.
Jau anksčiau kai kur vykę eksperimentai įrodė, kad skirstydama valstybės paramą gyventojams vietos valdžia kur kas geriau sugeba nustatyti, kam jos iš tiesų reikia, o kas tik pelnosi visų mokesčių mokėtojų sąskaita.
Tiktai to vargu ar pakanka, kad biudžetą būtų galima vadinti jautriu ar teisingu. Pirmiausia vien dėl to, kad valdantieji nusprendė aklai įgyvendinti Konstitucinio teismo sprendimą ir vienu kartu atkurti sunkmečiu sumažintus atlyginimus teisėjams ir valdininkams. Kartu – ir patiems Seimo nariams.
Jei šis Konstitucijos sergėtojų reikalavimas būtų vykdomas etapais, kitų metų biudžeto deficitas galėjo būti apie 200–300 mln. litų mažesnis.
Tai būtų ne tik paspirtis žengiant euro link, bet ir įrodymas finansų rinkoms, jog šalis sugeba tvarkytis su savo pinigais. Gal net ir skolinimosi kaina dėl to galėjo sumažėti. O skolintis kitąmet reikės daug – per 11 mlrd. litų.
Kita vertus, kokia jau čia prezidentės reikalaujama socialinė orientacija, jei valdininkų algos bus atkurtos, o ankstesnės Vyriausybės nurėžtos pensijos – ne?
Seimo pirmininkė L.Graužinienė ketvirtadienį dievagojosi, kad pensininkams reikalingas milijardas litų bus surastas jau kitų metų pradžioje „iš vidinių resursų“, o priimto biudžeto dėl to darkyti nereikės.
Bus įdomu palaukti ir sužinoti, koks stebukladarys sugebės iš juodos skrybėlės ištraukti baltą triušį.
Šiais metais dėl nepakankamo finansavimo ne sykį garsiai skundęsi kultūros darbuotojai ir teisėsaugininkai galės tai daryti ir 2014-aisiais.
Nors jiems pinigų skirta kiek daugiau, tikrai ne tiek, kiek prašoma. Vyriausybė bent pasielgė garbingai ir pripažino, kad negalės kitąmet įgyvendinti visų savo pažadų ir reikšmingai pakelti atlyginimų šios srities darbuotojams.
Diskutuojant dėl būsimų biudžeto įplaukų opozicijai kliuvo tai, kad per kitus metus planuojama gauti kone puse milijardo litų daugiau pridėtinės vertės mokesčio (PVM).
Tačiau dauguma ekonomistų sutaria, kad 2014-aisiais vartojimas šalies viduje turėtų augti, todėl tokie planai nėra visiškai laužti iš piršto.
Kur kas įdomiau dėl akcizų. Kitais metais jų tikimasi surinkti 3,48 mlrd. litų. O šių metų planas – per 3,5 mlrd. litų. Bet juk akcizo mokestis kitąmet išaugs tiek alkoholiui, tiek rūkalams.
Stebint tokį planavimą peršasi du spėjimai: arba Finansų ministerija siekia apsidrausti, o paskui girtis geresniu surinkimu, arba pripažįsta, kad kova su šešėliu toliau bus pralaimima. Nors ministras R.Šadžius tvirtina, kad karas su šešėliu vyksta ir vyks toliau.
Beje, ekonomikos profesorius R.Rudzkis pažymėjo, kad planuodama pajamas pagal atskirus mokesčius Finansų ministerija dažniausiai šaudo pro šalį.
Tai matome ir šįmet: dėliojant 2013-ųjų biudžetą greičiausiai nebuvo atsižvelgta, kad nuo pavasario keitėsi PVM mokėjimo tvarka, todėl kurį laiką šio mokesčio surinkimas atsiliko nuo grafiko, nors pastaruoju metu grįžo į savo vėžes.
Užtat bendrą biudžeto įplaukų sumą planuotojai dažniausiai nuspėja tiksliai, o juk tai ir yra svarbiausia.
Tradiciškai kartu su biudžetu priimami ir daugiau ar mažiau mokesčių sistemą keičiantys įstatymai. Visi puikiai prisimena 2008-aisiais įvykdytą naktinę mokesčių reformą. Šįmet – nieko panašaus.
Su biudžeto įstatymu ant prezidentės stalo atsidurs tik pataisa, leidžianti įmonėms anksčiau sukauptais nuostoliais sumažinti ne daugiau kaip 70 proc. pelno. Toks įstatymas sukurptas paaiškėjus, kad du didžiausi šalyje veikiantys bankai pernai sumokėjo vos kelis tūkstančius litų pelno mokesčio.
Investuotojai tokią naujovę kritikuoja – valstybės patrauklumo užsienio verslininkų akyse ji tikrai nepadidins. Kita vertus, didžiausia kliūtimi rinktis Lietuvą irgi netaps.
Tad kaip gyvensime kitąmet? Kaip ir iki šiol: kukliai ir vis dar susiveržę diržus.
Socialdemokratai ir jų koalicijos partneriai, regis, seka konservatorių pėdomis: kol kas svarbiausia – fiskalinė drausmė. O kalbas apie jautrumą ir socialinį teisingumą teks atidėti ateičiai.
