Tai tenkina ir konservatorių dabartinius vadovus, kurie net būdami opozicijoje maudosi nomenklatūrinėje vonioje ir laukia pensijos.
Visos kitos partijos, net ir labai norėdamos, ne kažin ką galėtų pakeisti. Sprendžiant iš statistikos, visuomenė, su nedidelėmis korektyvomis, elgsis inertiškai.
Rinkimų rezultatai lengvai prognozuojami. Gal dar atsiras vienas kitas kandidatas su pretenzijomis pasiūlyti visuomenei kitokį vadovavimo valstybei turinį ir stilių, bet pusės metų yra per mažai net juos išgirsti. Kita vertus, o kokia idėja dar galėtų rinkėjus nustebinti ir pasirinkti už ją balsuoti?
Kandidatas B.Ropė skeptiškai vertina euro įvedimo planus ir palaiko besipriešinančius žemės pardavimui užsieniečiams. Diskusija reali, tačiau vienas iš referendumo dėl žemės iniciatorių P.Šliužas kalba aistringiau ir emociškai įtikinamiau, todėl kandidatuodamas į prezidentus surinktų nemenką būrį šalininkų. Bet rinkimų vis tiek nelaimėtų, nes Lietuva nemes kelio dėl takelio.
Euroskeptikai, net ir susivieniję, mūsų valstybėje perspektyvos neturi. Lietuvos prezidentu tapus A.M.Brazauskui, politinė įtampa kildavo iš dvejonių, ar buvęs seno režimo vienas vadovų ryžtingai pasuks euroatlantinės integracijos keliu.
Dabar dėl Lietuvos valstybės krypties pasirinkimo problemų nekyla. ES pasukus ryškesnės, federacinės, integracijos link, diskusijos paaštrės, bet lemtingų, priešingų ES sprendimų Lietuva jau nepadarys.
Mūsų valstybei šiuo metu yra svarbios trys, su prezidento funkcijomis susijusios, problemos. Tai savo vaidmens ES suradimas, santykiai su Rusija bei Lenkija ir naujos demokratijos pakopos valstybės viduje problemos. Nekalbant apie abejotinus ekonominius projektus. Bet tai atskira tema. Lietuvoje dar negimė kandidatas į prezidentus, kuris dėl šios problemos kibtų į atlapus. Tenka pasitenkinti užsienio politika.
Kelią į savitą vietą užsienio politikoje Europos bendrijoje paskutiniais prezidentavimo metais pradėjo grįsti A.M.Brazauskas. Kūrybiškai jį pratęsė Prezidentas V.Adamkus.
Šiuo metu Rytų partnerystės kontekste advokataudama ES šalininkams Ukrainoje, Lietuvos užsienio politika atrodo tarsi naujai užgimusi. Kartais kyla įspūdis, kad tuoj į Ukrainą persikels ir Lietuvos Seimas, ir Užsienio reikalų ministerija.
Tačiau dar intensyviau šia kryptimi dirba Lenkija. Po kelių metų apsižodžiavimo su Lenkija dėl vidaus politikos klausimų, pasirodo, jog Lietuva ir Lenkija visiškai sutaria užsienio politikoje.
Pagaliau Lietuvoje ir Lenkijoje pasigirdo ir palyginti rimta kritika ES atžvilgiu dėl jos naivaus ir paviršutiniško požiūrio į dabartinę Ukrainos situaciją.
Tačiau ar karštai remdama „eurofanus“ Ukrainoje Lietuva netampa vis labiau priešiška Rusijai? Rusija vėl tampa viena svarbiausių Lietuvos užsienio politikos problemų.
Prezidentė D.Grybauskaitė jos neišsprendė. Ir netgi atvirkščiai: prezidentės kalbėjimas apie Rusiją per vienerius metus iš diplomatinio tono virto vos ne atvira buitine kritika.
Jeigu D.Grybauskaitė būtų išrinkta dar penkiems metams, ar matytume dabartinių santykių su Rusija tąsą, ar būtų ieškoma naujų kelių? Tai klausimas ir kandidatams į prezidentus: ką jie kitaip darytų santykiuose su Rusija?
Skaičiuotų pinigus už okupaciją, kritikuotų „Gazprom“ ir už tai lauktų dešiniųjų pagyrimo, o muitinių trilerių atveju skubėtų Maskvoje dar rasti „senų medžioklės draugų“?
Rusija nestovi vietoje, plečia muitų sąjungą, vis dažniau pasigirsta kalbos apie Eurazijos projektą, apie kurį ne tik rašomi straipsniai, rengiamos tarptautinės konferencijos, bet ir leidžiami vadovėliai studentams. Kaip į šį procesą turėtų reaguoti Lietuva?
Išskyrus kelis politikos apžvalgininkus, Lietuvoje vengiama kelti aštresnius užsienio politikos klausimus. Klausantis bent jau pradinių kandidatų į prezidentus kalbėjimo jaučiasi, jog ir jie norėtų nuo nepatogių svarstymų išsisukti.
Tačiau, kad ir kiek kandidatai ar veikiantys prezidentai apsiribotų vidaus politikos problemomis, darbo rezultatai kol kas bus vertinami nuo pasiekimų užsienio politikoje.
Prezidentės santykis su Seimu, Vyriausybe, kitomis valstybės institucijomis pastaruoju metu tapo ne mažiau svarbesnis nei užsienio politika.
Jau ne vienerius metus atotrūkis tarp gyventojų pasitikėjimo prezidentu, kuris nėra vykdomoji valdžia, ir kitomis, tiesiogiai žmonių gyvenimo kokybei įtakos turinčių valstybės institucijų, yra ypač didelis. Ir tiesa, pastarųjų nenaudai.
Tai gali sufleruoti ir apie posovietinės epochos gyventojų polinkį į autoritarizmą. Kita vertus, tai ir pagunda prezidentui bei jo aplinkai piktnaudžiauti savo galia.
A.M.Brazauskas ir V.Adamkus Seimo ir teisėsaugos institucijų atžvilgiu laikėsi neutraliai, nors realybė teikė progų ir griežtesniems vertinimams.
Stojus prie valstybės vairo D.Grybauskaitei, pasigirdo kalbos apie autoritarinį vadovavimo stilių, nors konkrečių pavyzdžių niekas nepateikė.
FNTT vadovo, vėliau Seimo nario V. Gailiaus pasakojimas, kaip prezidentė jį vertė atleisti pavaduotoją, tarsi gandus patvirtino. Juolab, kad prezidentė V.Gailiaus žodžių nepaneigė.
Galbūt yra dar ne vienas tarnautojas, patyręs prezidentės neteisėtą spaudimą, bet bijodami prarasti darbus, tyli. Vėliau vis tiek išaiškės.
Kyla klausimas, o kas bus, jei pasilikus D.Grybauskaitei dar vienai prezidento kadencijai, jos polinkis savivaliauti stiprės? Nejaugi socialdemokratai, pasirengę palikti tokią situaciją dar penkeriems metams, su tuo sutinka?
