Požiūris – ne toks aršus, bet iš esmės kiek panašus į tą, kurį jau dešimtmetį išsako ne vienas žinomas Lietuvos muzikantas. Jokia paslaptis – tarp jų tapo madinga iš inercijos vanoti televizijos šou, kurie „nieko nelemia”, „nepadeda siekti karjeros” ir „yra greitai pamirštami”.
Paradoksas – galima lažintis iš ko tik nori, kad be televizijos J.Milius šiandien vargiai dainuotų septyniuose miuzikluose vienu metu, turėtų koncertų dvidešimt vakarų per mėnesį. Kai prieš penkerius metus jis laimėjo bilietą į „Euroviziją”, apie gerklingą ilgaplaukį žinojo saujelė metalo gerbėjų, bet ne daugiau.
Konkurso finalo Belgrade, kaip visi prisimename, jis nepasiekė. Bet koks skirtumas – talentas Lietuvos prodiuseriams buvo akivaizdus. Prasidėjo kvietimai pas „bohemiečius”, susidomėjo teatrai, klubai ir uždarų vakarėlių organizatoriai. Jeronimo traukinys pajudėjo ir iki šiol tik greitėja. Visko pradžia – tos trys minutės „Eurovizijos” atrankoje, kai mažai kam matytas jaunuolis įspūdingai užplėšė baladę „Nomads In The Night” (kurią dabar jau mažai kas pamena).
Dėl kai ko Jeronimas vis dėlto teisus. Užkulisių istorijos pasakoja, kad dar prieš tai vaikinas buvo kalbinamas dalyvauti viename tuomet labai populiariame muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes” ir po ilgų dvejonių atsisakė. Būtų nuėjęs – viskas galėjo pasisukti visai kita linkme, nes ten galbūt būtų tekę daryti visai ne tai, kas jam patinka.
Bet pliekti „Kelią į žvaigždes” irgi neišeina. Be jo mes šiandien galbūt nieko nežinotume apie Merūną arba Viliją Matačiūnaitę (apie Andrių Rimiškį jau beveik nieko ir nežinome, bet tai kita istorija).
„Auksinio balso” rezultatai – logiški. Jeronimas išgyvena savo, kaip atlikėjo, aukso amžių ir nuojauta kužda, kad tai dar ne pabaiga.
„Lietuvos rytas” neseniai rašė – kuklus dainininkas pamiršo pasigirti, kad buvo nuvykęs į Didžiąją Britaniją ir Ispaniją, o ten pateko tarp saujelės laimingųjų, kuriuos pagrindiniam savo roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė” pastatymui rinkosi pats Andrew Lloydas Webberis. Būtų keista, jei šeštadienio vakarą Lietuvos komisija ir žiūrovai būtų pasirinkę ką nors kitą.
Dar daugiau – šiuo metu vykstantys pokyčiai rodo, kad net ir snobiškiausiai nusiteikusiems muzikantams liko mažai priežasčių keiksnoti televiziją. Gyvai grojančios muzikantų grupės, daugiau dėmesio dainininkų norams, galimybė išreikšti savo idėjas pamažu tampa kasdienybe.
Prieš keletą metų „Lietuvos ryto” televizija rodė laidų ciklą „Gyvai”, kurį muzikantai iki šiol prisimena su nostalgija – studijoje vykusių koncertų įrašus daugelis iš jų iki šiol saugo kaip savo sugebėjimų įrodymą ir vizitinę kortelę.
Televizija, regis, kiek pralenkė laiką – į tokią iniciatyvą ne vieno stambiojo kanalo prodiuseriai žiūrėjo su nuostaba: „Juk fonogramą paleisti lengviau ir pigiau.” Šįmet buvo gyvai grojama ir „Auksiniame balse”, ir tikrai kokybiškame šou „Romeo ir Džiuljeta”, o neseniai paskelbta, kad gyvai grojanti grupė dainininkams talkins ir šį savaitgalį prasidedančioje „Eurovizijos” atrankoje.
Be to, LRT televizija ketina per šventes rodyti ne tik Andriaus Mamontovo koncertą „Siemens” arenoje, bet ir neseniai surengtą koncertą „LRT Opus Ore”, kuriame grojo keliolika Lietuvos alternatyviosios muzikos šviesulių. Dar neseniai šiems artistams mintis apie didelio kanalo eterį būtų atrodžiusi kiek neįprasta.
Televizija – didelė jėga ir Lietuvos muzikantai turi vis daugiau galimybių pasinaudoti jos pranašumais. Tik reikia žinoti, ko nori, ir, žinoma, blaiviai vertinti savo galimybes.
„Neklausk, ką televizija gali duoti tau, klausk, ką tu gali jai duoti”, – šią perfrazuotą Johno F.Kennedy mintį vertėtų prisiminti ne vienam savo genialumu neabejojančiam Lietuvos atlikėjui, vis dar nesuprantančiam, kodėl jo niekas nekviečia dvi valandas groti savo dainų geriausiu eterio laiku. Tikriems talentams durys atsiveria – ir šeštadienį šampaną gėręs J.Milius yra dar vienas to pavyzdys.
