Vidutiniškai Lietuvoje vyriausybės išsilaiko apie pusantrų metų, įskaitant ir tokius egzotiškus atvejus, kaip tris dienas formaliai gyvavęs, bet realiai nedirbęs iškart dingusio premjero A.Šimėno ministrų kabinetas.
Vos kelis mėnesius gyvavo dar penkios vyriausybės, dukart joms vadovavo R.Paksas.
Tad metai pagal Lietuvos valdžios statistinį vidurkį būtų jau didelė, net didžioji šios Vyriausybės kelio dalis.
Bet dabar kitokių politinių papročių laikai.
Pirmoji visą ketverių metų kadenciją išsilaikiusi Lietuvos valdžia buvo ankstesnioji, 15-uoju numeriu žymima A.Kubiliaus Vyriausybė.
Tačiau galima sakyti, kad Lietuvoje ministrų kabinetai liovėsi kritę kaip lapai rudenį nuo A.Brazausko 12-osios Vyriausybės laikų.
Socialdemokratų patriarchas, tapęs premjeru po pusmetį ministrų kabinetui vadovavusio R.Pakso, jau išlaikė valdžios vairą pusketvirtų metų iki naujų Seimo rinkimų, o tuomet sudarė ir naują Vyriausybę.
Tačiau į valdžios kinkinį pasikvietęs V.Uspaskichą, A.Brazauskas teištvėrė pusantrų metų ir turėjo perleisti premjero postą G.Kirkilui, kai nepavyko įpėdiniu padaryti Z.Balčyčio.
G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė buvo nuolat vadinama silpna, jai ne kartą pranašauta greita mirtis, bet, kad ir braškėdama, išsilaikė pustrečių metų iki kitų Seimo rinkimų.
Naujas A.Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas laidotas turbūt daugiausia kartų Lietuvos istorijoje.
Tikri ar tik tariami politikos ekspertai lažinosi, ar Vyriausybė išsilaikys dar bent mėnesį, bet, vienų apmaudui, kitų džiaugsmui, laidotuvės vis buvo nukeliamos – nuo sėjos iki pirmųjų bulvių, nuo bulviakasio iki pirmojo sniego.
Lietuva kaip drugio ligos buvo purtoma krizės ir nuodais laikomų A.Kubiliaus pasirinktų gydymo metodų, dužo Seimo langai ir keitėsi jo vadovai, krito ministrai, išsilakstė visa į valdžią pakliuvusi A.Valinsko „prisikėlėlių“ partija, o Vyriausybė niekaip nežlugo.
Galiausiai net politologai nuleido rankas, liovėsi pranašauti jos mirtį ir grauždami nagus susitaikė su realybe, kad tai bus pirmoji visą ketverių metų kadenciją išsilaikiusi Lietuvos Vyriausybė.
Pamoka buvo išmokta. A.Butkevičiaus Vyriausybės mirtis pranašaujama jau daug atsargiau.
Vis dėlto irgi puoselėti du griūties scenarijai: jeigu socialdemokratai negelbės V.Uspaskicho nuo apkaltos bei įkalinimo ir A.Butkevičiui pralaimėjus D.Grybauskaitei prezidento rinkimus.
Abu scenarijai, regis, žlunga – V.Uspaskicho socialdemokratai negelbėja, tačiau nepanašu, kad Vyriausybė dėl to griūtų, o prezidento rinkimuose premjeras iš viso nekandidatuoja, gal iš tiesų pats patikėjęs politologų pranašystėms ir išsigandęs, kad neliktų prie skilusios geldos.
Tuoj pat atsiradęs trečias scenarijus – kad Z.Balčytis slapta susitiko su D.Grybauskaite ir pažadėjo jai pralaimėti net be kovos, o tuomet esą prezidentė atsidėkodama jį pasodintų į premjero kėdę – prilygsta teorijoms, kad iš tiesų pasaulį seniai valdo marsiečiai.
Vadinasi, politologų, būrėjų ir astrologų laukia nyki kasdienybė: A.Butkevičiaus Vyriausybė greičiausiai išsilaikys visą kadenciją ir nieko labai dramatiška neįvyks, viskas bus panašiai kaip ir per šiuos pirmuosius kairiųjų valdžios metus.
Net ir dejonės, kaip viskas Lietuvoje blogai, bus tos pačios.
Ko gero, atėjo laikai, kai Lietuvoje vyriausybės ramiai gali išbūti visą joms skirtą laiką.
Tik klausimas, ką tai reiškia – šalies politinį stabilumą, mandagiai vadinamą europine branda, ar stagnaciją, kai valdantieji sako, kad viskas gerai ir taip, kaip yra, nes Lietuvoje iš principo gerai būti negali, o opozicijai viskas blogai, bet tai irgi gerai, nes blogiau jau būti negali?
Gal ir geriau nebus, bet tai ir yra stabilumas.
