Kai šitaip sekasi, žiūrėk, ir pilietinė iniciatyva užkonservuoti žemės ūkio paskirties nuosavybę vietos prekiautojų rankose kaip nors praslys. Ne šį, tai kitą sykį. Juk aiškiai pasakyta: „Mes svetimšaliams nevergausime!“, todėl nėra ko čia lįsti su savo investicijomis, inovacijomis ir mums nepriimtinu gyvenimo būdu.
Valdžios vyrai ir moterys šiais laikais mėgsta kur nors susibūrę užtraukti raudą „Dvi Lietuvos“, jiems atitaria vienas kitas meras ar vietos verslininkas – „prichvatizatorius“. Kalba apie didėjančią prarają tarp didmiesčių ir provincijos, pražūtingą atskirtį. Bet ką jie supranta. Juk tai – tikri atskalūnai, tiesiog skalūnų ir daniškų kiaulių vergai. Svarbu, kad tikri patriotai laikosi tvirtai ir principingai.
Deja, šiais laikais jie jau ir ne tokie ryžtingi kaip protėviai, patvarkę tą svieto perėjūną vienuolį Brunoną 1009 metais ir taip išgarsinę Lietuvą. Smarkumo gal ir ne tokie smarkūs, bet kovinę dvasią išsaugojo, laikosi net ir niūriais Briuselio iškrypėlių diktato laikais.
Taigi kas yra tos dvi Lietuvos? Viena – įsitvirtinusi didmiesčiuose, mokanti užsienio kalbas, keliaujanti po pasaulį, gebanti rasti veiklos ne tik čia, bet ir visur kitur. Tokiems darbdaviams – nė motais, kas padarys darbą: lietuvis, lenkas, žydas. Tamsiaodis ar gėjus – ne esmė. Svarbu, kad būtų padaryta kokybiškai ir greitai.
Jiems vis viena, kam priklauso gimtoji žemė: svarbiausia, kad nedirvonuotų, duotų derlių arba teiktų kitą naudą. Tai – naudos siekiantys žmonės. Jie pamiršo tikrąsias vertybes ir garbę.
Kita - nugrimzdusi į apatiją, dažnai įkaušusi ir pikta. „Aš čia gyva!“, - šaukia betono, metalo ir skaitmens revoliucijos paniekinta praeities dvasia. Neparduokite manęs užsieniečiams, saugokite kalbą nuo naujų svetimų žodžių. Ginkitės nuo kryžiuočių, o jeigu reikės – pabaigoje susideginkite.
Taip iš kažkokių tyrų šaukia praeitis, o jai viešųjų ryšių salvėmis atitaria dabartis. Rajonų merų, Žygaičių bendruomenės, tariamų ekspertų ir kitų nacionalinių vertybių balsais. Saugosime, ginsime, kovosime. Nepraeis kapitalistų tankai.
Kai tikėjimas tvirtas, galima kalnus nuversti. Išsaugoti provinciją tame užsitęsusio komplikuoto gimdymo etape, kuomet vaisius galuojasi įstrigęs tarp dviejų pasaulių, o motina baigia nukraujuoti. Na ir kas, kad miestų gyventojų pajamos daugiau nei dvigubai viršija miestelių ir kaimų lygį? Be darbo ir prasmingo būvio likę rajonai baigia prasigerti, išvažinėti ir išsižudyti? Nieko baisaus, mūsų kaimas dar ne tokių dalykų matęs, išsilaižys.
Kai tiki tuo, ką darai, net sovietinio argropromo dinozaurų griaučiai, dūlantys nešienautose pievose ir silikatinių plytų griuvenos ima atrodyti kaip savaime suprantamas tėviškės kraštovaizdžio reginys. Neišvengiamas blogis vardan didesnio gėrio. Vieniems - visa tai toli ir dzin, o štai kitiems - gerokai arčiau, puikiai žinoma ir pelninga. Verta pakovoti dėl tokio status quo.
Bet štai iš kažkur išlenda tokie veikėjai, panašūs į tuos įžūlius verslininkus iš Marijampolės ar Tauragės. Praradę ryšį su žeme ir sąžinės likučius, suvilioti ilgo lito, dėl pelno pasiryžę su pačiais danais eiti obuoliauti. Įkuria industrinį parką, prisivilioja amerikiečių, skandinavų korporacijų, pradeda gamybą, įdarbina kelias dešimtis ar net šimtus vietinių ir skaičiuoja pelną.
O blogiausia – klibina vietos valdžią, kad prisidėtų prie šito reikalo. Skundžiasi, kad per 10 metų savivaldybė nė lito neinvestavo kurdama šiame objekte naujas darbo vietas, nenutiesė nė metro šaligatvio, nepastatė nė vieno apšvietimo stulpo. Viskas, ką sugeba tokios savivaldos (arba savivalės) institucijos – tai įsisavinti ES pinigus, klojant naujas trinkeles aplink tvenkinį arba dažant mokyklas, kurių netrukus jau niekas nebelankys.
Nei detaliųjų planų industrinėms zonoms, nei sanitarinių apsaugos zonų ribų. O kam reikia, juk amžino verslo įšalo žemėse galioja principas „Nedarom".
Visai kaip rašyta V.Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“, žemes ir gyventojus ten tebevaldo mitrūs kunigaikščiai. Nors dabar ir merais vadinami, bet išsaugoję nepriklausomo valdovo dvasią ir suktas manieras. Įtariai vertink svetimšalį, kuris gali bet kada apgauti. Laikyk pirklius ir kitus verteivas kietai. Žadėk dosniai ir sakyk tai, kas patinka liaudžiai, net jeigu tai ir netiesa.
Žinoma, tokie principai kartais prasimuša ir Vilniuje, ypač jei kalbėtojas – viso labo dar vienas agrovilnietis, nevikriai ir nelabai noriai apsimetinėjantis valstybės veikėju. Lipk ant statinės ir sušuk: „Tuoj jums mokės ne mažiau kaip po 1500 litų!“. Kur gi ne, žmonėms tai patiks girdėti, bet kas iš tiesų nutiks toms įmonėms, kurios privalės varganuose rajonuose mokėti arba dar daugiau? Mokės, nors neišgali, kol išlėks į orą? Nieko tokio, tūkstančiu kitu bedarbių daugiau – koks skirtumas?
Juk svarbiausia – tvirtovės principas, kuris turėtų išsaugoti esamą padėtį, kokia liūdna provincijoje ji bebūtų. Kadaise sovietų įskiepytas demokratinio centralizmo modelis Lietuvoje puoselėjamas iki šiol. Žemė rajonuose neturi realių šeimininkų, kuriems rūpėtų šis tas daugiau, nei asmeniniai ir partiniai reikaliukai. Esama tvarka lemia tai, kad savivaldybės faktiškai už nieką neatsako, o bendruomenės sutelkiamos tik pagal politinius užsakymus - kai reikia ginti tam tikrų grupuočių ar Rusijos strateginius interesus.
Ir geras meras, ir blogas meras gauna tiek pat. Nuo oficialios veiklos intensyvumo ir sėkmės nepriklauso jo asmeninė gerovė. Tačiau pradėjęs aktyviai globoti kokio investuotojo verslą jis gali sulaukti svečių iš STT ar kitos tarnybos agentų, ieškančių viešųjų ir privačių interesų konfliktų.
O kas, jei mėgintume ne lietuviškai, o vakarietiškai tvarkytis? Pagal principą „padarei – užsidirbai“. Pritraukęs investicijų meras gautų didesnę (oficialią!) algą, o jo vadovaujamai savivaldybei būtų skiriama didesnė gyventojų pajamų mokesčio dalis, atsisakant dabar gyvuojančio ir didmiesčius dusinančio lygiavos principo.
Juk galima paversti rajonus tikraisiais žemės ir ūkių šeimininkais. Adekvačiai suvokiančiais savo gamybines galimybes ir trūkimus, motyvuotus veikti: dirbti, užsidirbti ir gyventi toje pačioje Lietuvoje, kurią taip romantiškai nupiešė praėjusių amžių romantikai.
Švari, žalia, išsaugojusi tradicijas ir perėmusi iš pasaulio viską, kas atrasta geriausia, pritaikyta žmogaus gerovei. Išgujusi skurdą, tamsą, prietarus ir pavydą. Vienoje iš mūsų valstybės ateities paralelių užkoduotas ir toks variantas. Tačiau ar šis kelias bus pasirinktas, lems dabar priimami (arba vilkinami) sprendimai.
