Tokie klausimai užplūsta vartant kai kurių mūsų valdančiųjų partijų paskelbtus kandidatų į Europos Parlamentą išankstinius sąrašus.
Partijos skirtingos, bet jas vienija tai, jog visos į tuos rinkimus meta sunkiausią savo artileriją – tarsi kova dėl tų 11 vietų Europarlamente būtų naujas žūtbūtinis karas dėl daugumos Seime.
Pavyzdžiui, jei kitų metų gegužę itin pasisektų socialdemokratams, netektume ne tik gero trečdalio Vyriausybės, bet ir reikėtų rengti naujus rinkimus kai kuriose vienmandatėse apygardose.
Galimų europarlamentarų sąraše įkandin partijos kandidato į prezidento postą Z.Balčyčio rikiuojasi 5 ministrai, 23 Seimo nariai, o žemesnę valdišką smulkmę net sunku suskaičiuoti.
Tuo pačiu keliu suka ir mažesnieji koalicijos broliai „darbiečiai“ su „tvarkiečiais“. Tiesa, „darbiečiai“ savo ministrus lyg ir labiau saugo, bet Seimo narių jų sąraše – nors vežimu vežk.
O „tvarkiečiai“ paskui savo vedlį R.Paksą rikiuoja ir aplinkos ministrą V.Mazuronį, ir būrį viceministrų, ir virtinę parlamentarų.
Liberalai į Europos Parlamentą irgi bandys prastumti savo elito atstovus. Konservatoriai dar kaupiasi prieš paskelbdami sąrašą. Gal surašys visą šešėlinę Vyriausybę?
Tad jei piliečiai yra nusiteikę prieš kokią nors iš minėtų politinių jėgų, o Europos Parlamento rinkimuose neturi savo favoritų, gali balsuoti vien norėdami pakenkti vienai ar kitai partijai.
Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei kokie dešiniųjų rinkėjų nemėgstami socialdemokratai laimėtų visus 11 europarlamentarų mandatų?
Pradėtų aižėti ne tik pagrindinė Seimo frakcija, ministrų kabinetas, bet ir visa partija. Baisu.
