Vienas toks palyginimas kaip tik dabar klajoja internete – kaip atsakymas į Rusijos dainininko Olego Gazmanovo oficialiame valstybiniame renginyje atliktą dainą, kurioje šlovinama Sovietų Sąjunga. Jame pasiūlyta įsivaizduoti, kaip atrodytų, jei koks nors Vokietijos dainininkas tokiame renginyje greta Angelos Merkel ir kitų šalių diplomatų užtrauktų dainą apie Trečiojo Reicho didybę ir jo šalis – Čekoslovakiją, Lenkiją, Prancūziją...
Tačiau net ir tokie pavyzdžiai dažniausiai veikia (jei apskritai veikia) tik iki kito „apsireiškimo“.
Tad kodėl yra savaime suprantama laikyti tabu nacizmo simbolius, retoriką ir ideologiją, o į analogiškus komunizmo „rekvizitus“ žiūrima kur kas atlaidžiau? Kodėl apskritai reikia vieną santvarką gretinti prie kitos, kad suprastume jos žiaurumą, jei abu režimai iš esmės buvo vienodos blogio jėgos, kruvinomis fanatizmo girnomis sumalusios milijonus žmonių?
Bet jokios mistikos čia nėra, o priežastys – labai apčiuopiamos ir aiškios.
Be abejonės, pati reikšmingiausia yra ta, kad prieš daugiau kaip 70 metų žemės paviršiuje susidūrus šioms dviems pragaro skylėms, nugalėjo ir išliko tik viena – komunizmas.
Tai suteikė jam savotišką legalizaciją ir galimybę keistis, o kartu jis kur kas stipriau įsirėžė net į kelių kartų gyvenimus. Ir ne tik kaip neigiama patirtis.
Labai tikėtina, kad jei nacizmui būtų suteikta daugiau laiko, jis irgi būtų evoliucionavęs į ką nors švelnesnio. O koks nors Rudolfas Hesas Hitlerį po jo mirties (kaip savo laiku Nikita Chruščiovas – Staliną) būtų „demaskavęs“, atskleisdamas šiurpinančius faktus apie žudynių mastus ir „kenksmingą“ asmenybės kultą.
Po pergalės Antrajame pasauliniame kare Sovietų Sąjunga stojo į vieną gretą su demokratinėmis Vakarų valstybėmis ir tai buvo dar vienas veiksnys, smarkiai prisidėjęs prie savotiškos komunizmo reabilitacijos.
Be to, komunistų tikslai (nepaisant priemonių) visada išliko labai kilnūs: paprastų žmonių gerovė, taika pasaulyje, rasių lygybė ir panašiai. Dėl to, net ir prasidėjus Šaltajam karui, didelė dalis Vakarų Europos gyventojų, tarp kurių buvo ir daug intelektualų, žavėjosi komunizmo idėjomis, pritarimo jos sulaukė ir buvusiose Vakarų šalių kolonijose.
Tuo tarpu nacizmo potencialas buvo kur kas kuklesnis, nes jis aukštino tik vieną tautą – vokiečių. Na ir dar keletas jai giminingų galėjo tikėtis šiokios tokios ateities naujame, nacizmo pagrindais sutvarkytame pasaulyje. Visų kitų laukė gana liūdnas likimas. Tai savaime riebiu brūkšniu nubraukia gerą porciją patrauklumo taškų.
Dar vienas, ne itin reikšmingas, bet savo darbą atlikęs veiksnys – sovietai buvo gudresni ir linkę labiau slėpti savo tamsius darbelius. Vokiečiai irgi garsiai netrimitavo apie visu pajėgumu dirbančius „mirties fabrikus“, bet itin atviri susidorojimai ir visa apimanti neapykanta žydams, slavams ir kitoms, jų vertinimu, žemesnėms rasėms, kėlė nevienareikšmiškų minčių dar tada, kai apie juodžiausius nacių darbelius nebuvo nieko žinoma.
Pagaliau dar vienas, visai techninius ir todėl galbūt šokiruojantis veiksnys – naciai buvo nusitaikę į konkrečias tautas, rases, o komunistai – į tam tikrus visuomenės sluoksnius visose tautose.
XX a. viduryje, kai priklausymas kuriai nors tautai buvo labai svarbus ir – dar daugiau – tautos, valstybės reikalai bei poreikiai buvo laikomi aukštesniais už asmeninius individo poreikius, vienos konkrečios tautos ar rasės naikinimas atrodė labiau šokiruojantis, o pagaliau – ir tiesiog labiau matomas, nei didesnio skaičiaus žmonių sunaikinimas keliose atskirose tautose.
Visi šie veiksniai formavo ir mūsų, lietuvių, požiūrį į nacizmą ir komunizmą. Gali atrodyti šiek tiek paradoksalu, bet mes, kur kas labiau nukentėję nuo komunizmo (jei neskaičiuosime nacių sunaikintų Lietuvos piliečių žydų), nei nuo nacizmo, lengvai toleruojame „tarybines“ dešras, marškinėlius su pjautuvu ir kūju ar Žaliojo tilto skulptūras.
O susimąstyti mus priverčia tik palyginimas, kaip atrodytų ir kas būtų, jei Vokietijos aludariai pasiūlytų paragauti „Hitlerio“ alaus, „nacistinių“ dešrelių ar marškinėlių su svastikomis labiausiai turistų lankomose Berlyno vietose.
Tai, kad komunizmui netyčia „pasisekė“ ir jam buvo suteikta laiko gerokai papudruoti savo kruviną praeitį, nieko nereiškia. Po karo į Pietų Ameriką pabėgę ir užsimaskavę nacių nusikaltėliai irgi galbūt gyveno daugiau ar mažiau pavyzdingą gyvenimą, bet tai jų nuo atsakomybės už padarytus nusikaltimus neatleido.
Todėl akivaizdu, kad gretinti teks dar ilgai – kol ne tik mes, bet ir mūsų draugai Vakarų Europoje iki galo įsisąmonins kas ir kaip.
