Sąjūdžio laikais, kai dar gyvenau Klaipėdoje, mes sąjūdiečiai aktyviai domėjomės šio krašto praeitimi, čia išlikusiomis evangelikų liuteronių bažnyčiomis, rūpinomės senomis kapinaitėmis ir iškiliais lietuvininkais bei vokiečiais, kilusiais iš Klaipėdos krašto, bendravome tiek su katalikų, tiek ir su evangelikų kunigais.
Vieno apsilankymo 1988 m. Šilutės evangelikų bažnyčioje metu nusipirkau Naująjį Testamentą. Iki Sąjūdžio sovietinėje Lietuvoje eiliniam pasauliečiui tokios knygos nebuvo įmanoma niekur gauti. Religinę literatūrą viešai platinti buvo draudžiama.
Nuo to laiko kiekvienais metais savo šeimoje prie Kūčių stalo perskaitau švento Luko Evangelijos ištrauką. Ji prasideda tokiais žodžiais: „ Anais laikais išėjo ciesoriaus Augusto ( imperatorius Augustas viešpatavo nuo 30 m prieš Kristų iki 14 m. po Kr.) įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.
Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Dovydo miestą, vadinamu Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.“ Ištrauka baigiasi taip: „praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose“.
Kaip pastebėjau, šį paskutiį sakinį perskaito ne visi kunigai. Nors būtent jis liudija Jėzaus kilmę, nurodant, kad jis buvo apipjaustytas pagal žydų paprotį, kad Jėzus buvo žydas. Visi krikščionys žino, kad Jėzų vėliau nužudė žydai, bet daugelis pamiršta, kad pats Jėzus buvo žydas, kad jo tėvai buvo žydai ir krikščionybė prasidėjo tarp žydų, vėliau paplisdama visame pasaulyje. Nors kaip žinia žydų dauguma netapo krikščionimis, išlaikydami savo senąją religiją.
Nuo Jėzaus gimimo turėjo praeiti trylika šimtmečių, kol krikščionybės šviesa atsklido į Lietuvos karaliaus Mindaugo rūmus, pakrikštydama jo šeimą ir artimuosius. Mindaugas nespėjo apkrikštyti savo šalies pavaldinių, nes buvo pagonių lietuvių kunigaikščių nužudytas. Tačiau jo valdymo metais buvo įsteigta Lietuvos vyskupija. Lietuvai teko laukti dar daugiau kaip šimtą metų, kol karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos iniciatyva 1387 m. buvo krikštyta etninė Lietuva, o Didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva dar po ketvirčio amžiaus - 1413 m. krikštyta Žemaitija.
Paskutinė pagonybės tvirtovė Europoje. Su krikščionybe įsitvirtino ir krikščioniškos šventės, kurios ilgainiui tapo mūsų tautos savastimi bei gražia tradicija. Ne visada buvo lengva tą tradiciją puoselėti.
Pavyzdžiui, sovietmečiu Kalėdos oficialiai nebuvo net minimos. Kaip ir kitos religinės šventės. Jeigu gruodžio 25-toji nebuvo sekmadienis, tuomet tai buvo eilinė darbo diena. Ateizmas, arba Dievo neigimas buvo komunistinės ideologijos sudėtinė dalis, privalomai dėstoma visiems aukštųjų mokyklų studentams. Tačiau nepaisant draudimo švęsti Kalėdas, jos buvo švenčiamos daugelyje šeimų.
Mano motina buvo giliai tikinti moteris ir mums vaikams Kalėdos buvo didžiausia šventė metuose. Vakare pavalgę Kūčių vakarienę, visa šeima keliaudavome į Piemenėlių mišias, kurios prasidėdavo lygiai vidurnaktį. Į jas ateidavo ne tik tikintieji, bet ne retai apsilankydavo vienas kitas partinis ar komjaunimo aktyvistas. Jie neidavo į pačią bažnyčią, bet patrepsėdavo šventoriuje, registruodami komunistinės ideologijos nusidėjėlius, kad partija ir vyriausybė žinotų, kas yra galimi jos idėjiniai priešai.
Ateizmo ir nepagarbos Bažnyčiai apraiškų išlikę nemažai ir mūsų laikais. Štai grupė aktyvistų ir gana mokytų, daro spaudimą valdžios institucijoms kad Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatai nebūtų perduoti jų teisėtiems savininkams - vienuoliams, motyvuojant, kad tarp pranciškonų yra mažai lietuvių. Tačiau kai pranciškonai kūrėsi Lietuvoje dar Vytauto laikais taip pat jų nebuvo per daug. O pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia buvo pastatyta tikinčiųjų fundatorių ir pačių vienuolių, o ne pagonių ir tautininkų dėka. Niekas lietuviams netrukdo įstoti į Vilniaus pranciškonų vienuolyną ir padaryti jį lietuvišku.
Kalėdos sovietmečiu buvo daugiau dvasinė šeimos šventė, dažniausiai su labai kukliomis dovanėlėmis vaikams ir su kuklia Kūčių vakariene. Didžiausias džiaugsmas vaikams buvo eglutės puošimas prieš susėdat prie Kūčių stalo. Sąjūdžio ir jį palaikiusių dvasiškių dėka Kalėdos Lietuvoje visuotinai vėl pradėtos švęsti dar iki nepriklausomybės paskelbimo.
Stiprėjant Lietuvos valstybei ir turtėjant jos žmonėms Kalėdos vis labiau tapo komercine švente, neretai pamirštant jos dvasinį turinį. Kaip ir daugelyje Europos šalių ir JAV. Masinis dovanų pirkimas ir jį skatinanti visuotinė reklama, pataikaujanti vartotojiškam skoniui, tapo neginčijama kasdieninio gyvenimo norma nuo lapkričio mėnesio vidurio iki pat Naujųjų. Šia prasme Lietuva savo vartotojišku požiūriu ne tik kad pasivijo Vakarus, bet ir gerokai juos pralenkė savo nuvorišų primityviu cinizmu.
Net dalyvavimas šv. Bernelių mišiose, kai jos transliuojamos per TV, tapo kai kuriems tikintiesiems ir ne tikintiesiems proga pasipuikuoti ir pasigirti, kad jis taip pat buvo Vilniaus Katedroje ir kad jį parodė per TV. Kai kuriose šalyse TV Bernelių mišias transliuoja iš kaimų, pvz., Lenkijos TV - iš kalnuotos Zakopanės.
Kalėdos pirmiausia yra dvasinės ramybės, kurios taip stinga nuolat skubančiam, vis gausiau perkančiam, apmąstyti savo gyvenimo prasmę neturinčiam laiko, šventė. Ji turėtų mus labiau vienyti geriems darbams, būti pakantesniems vieni kitų paklydimams, sugebėti paguosti ir atleisti.
Kaip sako popiežius Pranciškus, „ negaliu pamiršti to, ką man padarė, bet galiu imti žvelgti į tai kitomis akimis Galbūt aš to nepamiršiu, bet nelauksiu, kad už tai man atlygintum. Nekurstysiu savo pykčio“. Palinkėkim vienas kitam daugiau ramybės, ir kuo mažiau pykčio bei pagiežos. Pasitikime Kalėdas gera nuotaika ir džiaugsmu bei tikėjimu, kad su Dievo palaima dauguma mūsų, o ne mažuma, geriau gyventume savo Tėvynėje.
