Kad tokios pareigūnų svajonės ne iš piršto laužtos, įsitikini palyginęs, pavyzdžiui, Santakos policijos komisariato policininkų darbo sąlygas su asmenų, uždarytų tardymo izoliatoriuje ar areštinėje, buities sąlygomis.
Laikinojo kalinimo įstaigose, aišku, nėra „parašų“, čia švarūs tualetai, jaukios valgyklos, patogios lovos, skaitykla. Maistas, žinoma, nemokamas.
O tarp kavinių ir restoranų įsispraudusiame Santakos policijos komisariate tyrėjai lietui lyjant pakelia galvas nuo bylų ir vietoj kėdės stato kibirą, nes pro lubas pila vanduo. Pastatas gal ir matė kokį remontą po Antrojo pasaulinio karo, bet iš pažiūros tikrai taip neatrodo.
Taigi jei užsienio turistas tampa nusikaltimo auka Santakos komisariato teritorijoje, verčiau jį paversti įtariamuoju ir sodinti į šiltą ir šiuolaikišką areštinę nei tempti rašyti pareiškimo į apšiurusį, pradvisusį komisariatą, kuriame iš Vakarų atvykusį žmogelį tiesiog gali ištikti nervinis šokas.
Lietuvos valdžia itin uoliai vykdė Europos Sąjungos priesakus pasirūpinti žmoniškomis kalinių gyvenimo sąlygomis. Ir pasirūpino, bent jau Kaune.
Todėl vietos „buduliai“ jau nebelekia į Skandinavijos šalis tyčia nusikalsti, kad pagyventų nemokamai lyg sanatorijoje su grotomis.
Juk ant minkštų gultų, prisišveitus kepsnių, galima pasivartyti ir Kaune.
O pasirūpinti žmoniškomis policininkų darbo sąlygomis Briuselis dar neliepė. Todėl mūsiškė valdžia ir neskuba. Žino, kad pareigūnai kantrūs. Tai ne kokie galvažudžiai, kurie dėl menko nieko gali net Strasbūro teismui pasiskųsti, o ten ir kokią bylą prieš Lietuvą laimėti.
